sofija ant sofos

-           Kodėl tiek daug rūkai? – klausė. -           Geriau galvojasi. –atsakiau. -           Kam tau galvot? – klausė. -           Kad užrašyčiau ką sugalvoju. – atsakiau. Šiaip aš rašytoja. Bet laikinai dirbu slauge. -           Nesirašo. – atsidusau. -           Klausyk, aš mačiau filmą apie tai, kaip scenaristui nesisekė rašyti scenarijaus tam filmui. Gal tu rašyk apie tai kaip tau nesirašo? – pasiūlė mano draugas, kuris pats buvo režisierius, bet laikinai pardavinėjo pop-corną. -           Pabandysiu. – atsakiau, ir užrašiau, ką jis sakė. -           O gal tau trūksta įkvėpimo? Pabandyk išeit iš namų. Hemi...

Senis ir Co – Niūri vieta, – perspėjo taksistas. Ir tikrai, nieko panašaus į raganos trobelės kaimo idilę – patvory stoviniavo keli skustagalviai su alaus skardinėmis rankose, o vienaukštis raudonų plytų pastatas labiau priminė sodo sandėliuką nei namus. Duris atvėrė kažkoks apsirūkęs pankas. „Vladas“, – prisistatė. Sakė, iš Rumunijos, sakė, važiuoja namo atostogų keletui savaičių, sakė, dirba pas misterį Heinį jau dvejus metus. „Kietas seniokas, susitvarkysi“, – paplojo man per petį. Taigi, Vladas glaustai nupasakojo ligonio dienotvarkę: „Šiaip, hmmm, nesunku, tik keliasi senis anksti ryte, turbūt šauks tave rytoj apie devintą. Čia vat vaistai, ai ne, čia ne tie... Žodžiu, duodi jam po pusryčių, kas parašyta šitam lapuky... Senis mėgsta maudytis, turėsi jį nustumti į dušą ir apipraust visur ten... Tu slauge dirbus? Gerai, tai kas dar? Ai, senis apsėstas minties, kad neprašika, vis prašo laisvinamųjų, bet tau spręst, pati žinai, kas po to būna... Rūko jisai, tai dažnai pledas užsi...