Prašome paliesti eksponatą. Net perskaičiau antrą kartą, kad įsitikinčiau – nepasivaideno. Mažytis plaukuotas kūdikėlis, nesuprasi ežio ar žmogaus, kurį tikrai norėjosi liesti – guminis. Su kailiuku. „Žmogaus plaukai. Silikonas“ parašyta prie kito objekto, primenančio didelius į batus įsispyrusius žmogaus pirštus. Iš arti apžiūrinėjau odą – matyti visos gyslelės, gyvaplaukiai, paraudimai, poros... Išsigimėlis? Ateivis? Mutantas? Bet neigiamų emocijų nesukėlė. Visi tie pabaisiukai atrodo draugiški. Ypač tas miegantis, apkabintas berniuko. Žiūrint nyksta riba tarp ŠLYKŠTU ir MIELA, tarp ORGANINIS ir TECHNOLOGINIS, tarp ŽMOGUS ir...? Nežinau, bet labai norėčiau tas būtybes susapnuoti, o grįžusi namo, aiškau puoliau gūglinti darbų autorę Patricia Piccinini. Jos darbai šiandien nustelbė kitus, ir tik atsivertusi bukletą dabar prisimenu ką dar mačiau. Pavyzdžiui, instaliacija ir filmas, kur moteriai prie kaklo iš tikrųjų prisiuvama balta apykaklaitė. Nemalonu žiūrėti, „absurdas“ sakė mano
kelionės, knygos, kvailystės ir šeštadienio rytai ant sofos raidėmis mirgantys