Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo lapkritis, 2013

Man gėda

Rūkyti pradėjau šešiolikos. Iš pradžių tik kartais, retais atvejais kai ištrūkdavau iš namų po dešimtos vakaro. Tada dar netraukdavau į plaučius – vos patekus dūmams į burną išpūsdavau padriką debesėlį ir tiek.  Kol vieną kartą, kažkokiame plote rūkant laiptinėje vienas tuo metu man patikęs veikėjas pasakė „tu rūkyt nemoki, cigaretes gadini“. Dar prieš akimirką rankose cigaretė buvusi kaip mano nepriklausomybės, kietumo ir maišto įrankis staiga tapo ginklu, kuriuo nemokėjau šaudyti. Žūtbūt reikėjo išmokti normaliai rūkyti. Būtinai. Metodas paprastas -  įtrauki dūmų į burną, o tada turi pagalvoti ar balsu pasakyti giliai įkvėpiant  „Ahhhh, mama ateina!“ Kosulys, ašaros, kol baimė buvo nugalėta ir organizmas nebesipriešino – aš puikiai išmokau šitą savižudybės meną. Po poros metų techniką įvaldžiau taip, kad niekas nebeįsivaizdavo manęs be tarp pirštų grakščiai suspaustos cigaretės. Prisimenu, kaip mus , dar su mokyklinėmis uniformomis skersgatvyje pešančias dūmą aprėkė pro langą i

Vėlinės. Kapai ar namai?

Būdavo labai šalta, klampodavome per nuo minios jau sutežusį sniegą, kamšydami kaklus nuo speigo, ir judindami lūpas vos sutikę močiutės žvilgsnį. Ji norėjo, kad mokėtume poterius,  ir kiekvienais metais bandydavo mūsų kantrybę ir imunitetą  versdama eiti paskui religinę procesiją Garliavos kapinėse. „O Viešpatieeee...  Aaaaaa-meeeen“ skardžiu balsu tęsdavo kunigėlis. Stovėdame prie paminklų, kur buvo surašyti nieko mums nesakantys vardai... čia kas? Pro pro...? Ai, ne, čia tėčio senelio brolis, supratau. Amžinatilsį duok viešpatie mirusiems, tegul jiems šviešia amžinoji šviesa... Bet vėjas ją kaip mat užpūsdavo, ir tėvai atsiveždavo plastikinių butelių kruopščiai nugramdytomis etiketėmis. Vos pasviręs butelis švakės žviesoje išsilydydavo, paleisdamas juodų dūmų signalą. Tėvai dievobaimingais veidais (galvą dedu, ir patys labiau nei dievo bijojo močiutės), mes, vaikai, vengiantys vieni kitų žvilgsnių, nes vos susitikę akimis nežinia ko prunkšdavome. Nieko mums nereiškė tie kapai, ir

Roma

Mano vardas Roma. Aš užaugau žysdama vilkės krūtį, todėl naktimis kaukiu į mėnulį. Niekas manimi netiki, arba sako praeis, kaip praeina spuogai, pirma meilė ir kitos gyvenimo krizės. Aš užaugau ieškodama grybų ir verdama ant smilgų žemuoges, naktimis rinkdavau jonvabalius iš laumių plaukų. Bet niekas manimi netiki. „Praeis...“ kartoja praeidami. Aš pagimdžiau. Kaukiau iš skausmo, kai į pasaulį atėjo septyniolika eilėraščių. Tokie banalūs, apie lempas danguje, žvaigždes lubose ir kitus gyvenimo šviesulius. „Gegutė“ sako praeidami, nes aš nemyliu savo vaikų. Kartais, kai niekas nemato, užsidarau vonioje ir spoksau į juodulius ant nosies, suspaudus jie ištrykšta geltonais kirminais. Kirmiju kaip grybas. „Šlykštu“ sako praeidami. „Žmogus“ sakau, ir toliau spoksau į veidrodį. Ant kojų, tarp kojų, ant galvos – žolė. Želia netręšiama, dievaži. „Susišukuok“ sako praeidami, bet ar kas nors matė susivėlusią pievą? „Pievose gyvena erkės“ sako neužeidami, ir pjauna, skuta, rauna, purškia, glotni