Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

"Viena Indijoje"


Papasakoti Indiją, ne kaip istoriją, ne kaip kelionę -  kaip moterį, įsivyniojusią į nesuskaičiuojamą daugybę spalvotų sarių, įsisupusią į skaras, apsimuturiavusią galvą, ant kurios želiančių juodų plaukų žvilgumo vis tiek nepaslepia gelsvi audinio nėriniai ir šiam slystelėjus žemyn matyti raudonu  pirštu palytėta aksominė kakta. Jos sariai, vieni iš šilko, apkarstyti žaismingai tindiliuojančiais dzinguliukais, išsiuvinėti aukso siūlais, perlamutriniais žvynais ir čia pat ant grindinio byrančiais karoliukais, aptaisyti kutais kurių kiekvieno gale įtaisytas tikras perlas; kiti - sintetiniai, nuklijuoti plastikiniais blizgučiais, vietomis nuskalbti, kai kur įplyšę, kabantys atbrizgusiais siūlais padurkuose; praskleidus suadytas skaras matyti sportiniai marškinėliai su kriketo komandos pavadinimu; nuplėšus jos sijonus moteris lieka su išsipūtusiomis prie kulkšnių rauktomis gėlėtomis plonyčio audinio alibaba kelnėmis, kurios einant gatve persišviečia saulėje taip, kad matyti po jomis džinsais aptemptos kojos. Bet nespėjus įsiminti jos skaros raštų, moteris netikėtai stabteli prie slenksčio įgudusiu judesiu nusispirdama sandalus ir sužvangėjusi ant kojų prisegtomis grandinėlėmis pradingsta tamsiose durų žiotyse. Ar sakiau, kad net elgetos ten dėvi papuošalus? Po valandėlės pro tas pačias duris išeina visa apsitaisiusi juodu hidžabu, veidą užsidengusi tamsiu tinklu ir tik dėl apyrankių skimbtelėjimų galima įtarti, kad gal ta pati? Stebuklinga moteris, kurios niekaip nenurengsi. Kaip tie manekenai Bombėjaus vitrinoje, kuriuos pridengia perrengiant - niekada nebūna nuogi.  Kaip amžina jaunamartė, gundanti siekiančius nepasiekiamo, trokštančius nubusti sapne, kurie vynioja vynioja jos šilkus ir diržus, lukštena lyg saldainį po sluoksnį nulupdami čežančius švarkus, liemenes, sijonus, o po jais vis kitas, kitos spalvos, vis kito rašto. Kol supranti, kad bandydamas ją nurengti pats įsisupai į skaras, kašmyro pašminas ir jako vilnos gobtuvus, susipainiojai karolių raizgalynėje taip, kad veidrodžiai atrodo svetimi, bet viduje kažin kodėl gera ir linksma dėl sulig kiekvienu judesiu tilindžiuojančių pakabučių.

Žmonės šneka, kad tiems, nuvykusiems į Indiją kažkas nutinka. Kiti patys ten važiuoja ieškoti prasmės ar rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, kartais grįžta susiraukę „ten nešvaru...“. Dabar man svarbiausia atsiverti ir prisipažinti „taip, ir man jie iš pradžių atrodė keisti, egzotiški, nevalyvi, trenkti...“  Kloju viską kaip buvo, dabar jau neteisdama nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei savo naivaus ribotumo, nei patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais tai gyvas pasakojimas su dialogais, jaustukais ir ištiktukais nejučia virstantis į dienoraščio lapą, kur dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas mamai “linkėjimai iš Indijos, man viskas gerai“, kartais - kaip sapnas, meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas, veiksmažodžių kratalynėje, traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau“ lyg to sario sluoksnius nurengus žioplą turistę savyje surasti romantikę idealistę, po šios rūbais – išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę, joginę, cinikę, kol nukritus visiems apdarams tenka išmokti tiesiog būti ir matyti viską kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį tariant lietuviškus žodžius.
Jeigu žinočiau kodėl ten ruošiuosi sugrįžti jau septintą kartą, man nebūtų reikėję parašyti šitos knygos. 






"Rytais be apetito pusryčiaudama viešbučio kavinėje vis matydavau prie gretimo staliuko sėdinčią smulkutę blondinę. Ji taip pat užsisakydavo ant vandens virtos avižinės košės, bet priešingai nei aš, labai draugiškai bendravo su padavėjais. Klausinėdavo jų apie jų šeimas, kas kartą dėkodama prie širdies pridėdavo abi rankas, o paklausus kaip jaučiasi (nugirdau, kad moteris taip pat apsirgo) sakydavo: aš medituoju savo ligą… rytoj bus geriau. Man šitas dvasingumas rodėsi poza, ir visiškai nereikalinga rodyti vargšams padavėjams, kuriems meditacija rūpėjo mažiausiai. Jie meditavo darbą, keldamiesi šeštą ryte, ir guldamiesi po vidurnakčio – miegodavo čia pat ant kavinės minkštasuolių, o viešajame tualete gulėjo visų jų dantų šepetukai. Dešimt dienų atostogų per metus, kai jie nuvažiuoja į savo kaimą aplankytoi giminių ir nuvežti pinigų. O blondinė kalba jiems apie savo ligos meditaciją. Padavėjai, aišku, iš mandagumo pritardami linkčioja, ir dažnai dar ištaria kokią sparnuotą rytų išminties frazę (greičiausiai išmoktą iš kito turisto) – tai visada palieka vakariečiams įspūdį. Šie vėliau grįžta į savo nuotolionio valdymo pulteliais kontroliuojamą pasaulį, ir pasakoja kokie Indijoje dvasingi žmonės: padavėjai šypsosi, nors neturtingi, pavargę… “Tai vadinama klientų aptarnavimu!” noriu sušukti.

- Mačiau tave vakar ant stogo. – Mano mintis nutraukia blondinė. Ir aš ją mačiau, bet apsimečiau nepastebinti. Kažkodėl gėdinausi, ypač atlydėta reiki gydytojo Koko.
- Džesika. – ištiesė ranką. – Galiu prisėsti?

Neįtikėtinai liesa, tačiau raumeningo kūno, trumpai kirptais plaukais, ji jau turėjo keletą raukšlių aplink dideles mėlynas akis, o šiek tiek arkliški dantys, rodėsi, neleido moteriai sučiaupti lūpų, versdami ją nuolat šypsotis. Džesika tuo metu dalyvavo intensyviuose jogos mokytojų paruošimo kursuose. Aš joga porą kartų per mėnesį užsiimdavau vienoje studijoje Londone, kur viskas vyko ant švaraus guminio kilimėlio veidrodžiais iškabinėtoje studijoje. Su indiška joga neketinau turėti jokių reikalų. 

- Bet privalai pamėginti, juk esi pasaulio jogos sostinėje! Kiti žmonės čia per Atlantą skrenda vien dėl jogos pamokų. – tikino Džesika, po dešimties familiaraus pokalbių minučių jau leisdama sau paimti mane už rankos..."







Nuomonės: 
http://knyguziurkes.wordpress.com/2014/05/09/viena-indijoje/

http://knygoholike.blogspot.co.uk/2014/05/vaiva-rykstaite-vi


Daugiau blogo archyve ''Papasakoti Indiją'' ;) 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen