-
Kodėl tiek daug rūkai? – klausė.
-
Geriau galvojasi. –atsakiau.
-
Kam tau galvot? – klausė.
-
Kad užrašyčiau ką sugalvoju. –
atsakiau.
Šiaip aš rašytoja. Bet laikinai dirbu slauge.
-
Nesirašo. – atsidusau.
-
Klausyk, aš mačiau filmą apie tai,
kaip scenaristui nesisekė rašyti scenarijaus tam filmui. Gal tu rašyk apie tai
kaip tau nesirašo? – pasiūlė mano draugas, kuris pats buvo režisierius, bet
laikinai pardavinėjo pop-corną.
-
Pabandysiu. – atsakiau, ir
užrašiau, ką jis sakė.
-
O gal tau trūksta įkvėpimo?
Pabandyk išeit iš namų. Hemingvėjus rašė kavinėse. – pasiūlė mano draugė,
teatro kritikė, kuri laikinai dirbo padavėja.
-
Hemingvėjus daug gėrė. – atsakiau.
-
Hemingvėjus badavo. – pareiškė
režisierius, atimdamas pusę mano sumuštinio.
-
Ne, jis tik kartais neturėdavo pinigų.
– nesutikau.
-
O kaip Tolstojus? – paklausė mano
draugė fotografė, kuri laikinai dirbo aukle.
-
Jam padėjo žmona. – papurtė galvą
teatro kritikė.
-
Tai tu ištekėk. – pasiūlė
režisierius.
-
Tai tu pasipiršk. – atšoviau
atsiimdama savo sumuštinio likučius.
-
Visi didieji menininkai badavo. –
pareiškė fotografė, ir mes truputį apsidžiaugėme, nes šaldytuvas buvo tuščias.
-
Gal prisigeriam? – pasiūliau.
-
Ryt į darbą. – atsakė choru.
Prisidegiau cigaretę.
-
Mes lūzeriai. – pasakiau. Visi
užsirūkė. Režisierius atsidarė alaus.
-
O Hemingvėjus tai gyveno Paryžiuj!
– pareiškė po akimirkos ir visiems palengvėjo. Ir tą naktį mes prisigėrėm, ir
surūkėm daug planų, ir ryte visi vėlavom į darbus. Galvos buvo sunkios bet
širdys lengvos, nes mes žinojom, kad viskas gerai – tik reikėjo gimti Paryžiuj.
Komentarai
Rašyti komentarą