2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti. Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą.

Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie mane turbūt mąsto tą patį. Bhandardara kaimą pasiekiame jau sutemus, gatvelių kampuose šoka žvakės – dingo elektra. Bijodama rizikuoti einu lengviausiu, turistų jau pramintu keliu, į MTDC viešbutį, kuris, kitą dieną pamačiau, kažkuo primena tarybinę sanatoriją. Vakare vaikštau po baugiai tuštėjantį kaimą ieškodama kur užkąsti. Kiosko lentynos nukrautos traškučiais ir sausainiais, vyras dar sakosi galįs išvirti čiai. Tuomet įvertinu turistinių vietų patogumus – ten keliautojai spiečiasi ne vien dėl garsių objektų, bet nesunkiai gauna šilto maisto be čili pipirų, kavos ir tualetinio popieriaus. Matau žvakių šviesoje susispietusį būrelį. Senyva moteriškė pardavinėja karštus kietai virtus kiaušinius, kuriuos kažkodėl valgo vien vyrai. Nulupa kiaušinį, ant servetėlės įdrebia šaukštą sviesto, pabarsto raudonais prieskoniais, pašlaksto citrinos sultimis. Tas kiaušinis - skaniausia mano vakarienė.



Grįžus į viešbutį elektros vis dar nėra, kaip ir nedingęs troškimas nebūti. Arba būti kažkur kitur. Nežinodama kur daugiau dėtis tiesiog užmigau.

Pažadino skausmas pilvo apačioje. Išlipau iš lovos – tamsu. Apgraibomis krepšyje radau plastikinį maišelį, pasišviesdama telefonu perskaičiau „ibuprofen“, trys tabletės, keista, bet saldžios. „Eik šalin...“ sakiau skausmui ir atsigulusi įsivaizdavau kaip vieną dieną skaudės gimdant. Turbūt staugsiu kaip šuva, ir ši naktis, ir visos kitos visokio skausmo naktys atrodys tarsi De Sado kutenimas plunksnomis. Skauda. Vaizduotė nepadeda. Pasižiūriu į telefoną – keturios. Ryto. Nei kam skambint, nei ką... „Miegok“, sakau, bet nepalieka nei kvaišos mintys, nei maudimas gimdoje. Svarstau, ar skauda gimstant?  Neatsimenu. Gaila, kad naujagimiai nekalba. Reikėtų paklausti aklųjų praregėjusių, ar skauda pirmą kart pamačius šviesą? Švinta. Išlipu iš lovos ir patraukiu užuolaidą. „Million dollar view, darling!“ – sakytume mes, tie, kurie sėdėdavom Londone, virtuvėje, prie nesibaigiančių arbatos ir turkiškos kavos puodelių, pūsdami dūmus vieni kitiems į akis, burdami iš tos kavos tirščių, skrudindami duoną, dalindamiesi sūrį, nuo juoko į orą kildavo pelenai, ir mes springdavom tuo juoku, tais pelenais ir tais dūmais. Galiausiai kas nors neapsikentęs praverdavo langą, tada būdavo šalta, būdavo oro ir mes eidavome miegoti. Dabar už lango – ežeras ir nesibaigiantys slėniai, tolumoje matyti kalnai. Milijono dolerių vertės vaizdelis, brangioji, sakytų... Baisiai norisi kam nors paskambinti, ir pasakyti, kad dzin man tie kalnai, ir tas ežeras, ir ta tekanti saulė, kurios šviesoje visi žmonės gražūs, man norisi paskambinti ir pasakyti – „šiąnakt pabudau ketvirtą ryto ir man labai skaudėjo.“

Man nebeskauda. Svaigsta galva. Noriu valgyti. Kalnams – dzin. Ežeras šiaušiasi smulkiomis bangelėmis, bet įtariu, kad ne dėl manęs. Šaltas dušas, papelijęs rankšluostis, pragižęs vanduo klozete – šūdinas viešbutis, bet juk svarbu vaizdas pro langą, juk svarbu atmosfera, įkvėpimas, gracija. Vis tiek noriu valgyti, o padavėjai nekalba man žinomomis kalbomis. Jų tamsi oda, spokso į mane alkanai šypsodamiesi. Jie galvoja, kad turiu pinigų, nes mano šviesi oda. Nežinau ką dar jie galvojo, bet atnešė man omletą su čili pipirais ir labai saldžios pieniškos kavos. Apsiverkiau. Ne dėl ežero, dėl pipirų. O gal dėl to, kad ežerui buvo dzin, kad aš į jį žiūriu, kad aš čia atsibeldžiau, šimtus kilometrų, dulkėtais keliais, besikratydama surūdijusiu džipu, uosdama svetimą prakaitą, braukdama savo prakaitą, ant pečių nešdama daiktus, kurių vieną dieną man gali prireikti... Pakrantėje moterys gano karves. Keistos tos moterys ir jų karvės – su tais dideliais auskarais nosyje, tabaluoja uždengdami pusę burnos, su spalvotomis skaromis ant galvų, žvanga grandinės ant kojų – moterų, ne karvių. Paklausčiau iš kokios jos genties, bet sakiau juk, padavėjai nekalba mano kalbomis. Vis žiūriu į tuos kalnus – nebeskauda, nebealkana. Noriu miego. O galvojau, kad nutrenkusi save už milijono žingsnių nuo kasdienybės, nuo to juoko virtuvėje... nežinau, ką aš galvojau, bet viskas čia taip pat. Skiriasi tik spalvos – odos, dirvožemio, drabužių, saulėlydžių, pinigų, dainų. Bet vis tiek noriu valgyti, gerti, miegoti, kalbėtis, pirkti niekniekius ir kartą per mėnesį paplūstu krauju. Ir kartais ašaromis.

Jaučiausi kalta žiūrėdama į tuos kalnus, ir gerdama kavą, ir tikrindama savo telefoną – „gal jam kartais be manęs širdį skauda?“. Tokia niekingai žemiška. Silpna, menka, laikina. Jaučiausi kalta esanti kūnas, bedvasis, nepasotinamas, kraujuojantis, bet nemirštantis... O aš, kvaiša, maniau – nuvažiuosiu į kalnus, prie ežero, bus ten tyla, bus ten didybė, penas alkanai sielai. O aš, kvaiša, pamiršau, kad siela be kūno – tai jau debesys. O kūnas be maisto – niurzglys. O maistas be druskos – kaip bučinys per popierinę servetėlę. Gerai pasvarsčiusi nusprendžiau, kad kalnai nei ežeras niekur nedings, ir kritau pamiegoti. Ir tikrai, saldžiau miegasi prie atdaro lango, kur į sapnus kartais įsiterpia karvės mūkimas, varnos krenkštelėjimas, žinant, kad niekas manęs čia nesuras, nes jie nežino, į kokį pasaulio užkampį nutrenkiau savo alkanus kūną ir sielą (nors jie sakytų, kad mano siela liko toje prakeiktoje virtuvėje, bet aš nesutinku.)

Aš sapnavau, kad esu kalnas. Toks didelis, ir amžinas. Buvau baisiai išdidus, ir apsimečiau, jog man nė motais pro šalį einantys žmonės. Tūkstančiai jų bastėsi aplinkui, vieni žemai nunarinę galvas, kiti spoksodami į mano viršūnę, kūrendami laužus mano papėdėje, dainuodami, gindami gyvulius, kasdami duobes mylėtiems, verkdami dėl gimusių, aukodami ožkas mano dievams. Aš pats buvau sau dievas ir atsakymas. Ir aš buvau sunkus.

Pabudau alkana. Surūkiau cigaretę, kartus buvo tas dūmas, bet džiaugiausi, kad esu lengvesnė už kalną, gilesnė už ežerą, kvailesnė už varnas, bet turiu pinigų saldžiai kavai ir pakelį ibuprofeno.
Tame kaime nebuvo interneto, neveikė telefonas, o vakarienei valgydavau kietai virtus kiaušinius, nesutikau nė vienos artimos sielos, tik smerkiančius iškylaujančių indų šeimų žvilgsnius man prisidegant eilinę cigaretę; bet viską atpirko pats pirmas rytas nubudus pelėsiais atsiduodančioje lovoje, kai atitraukusi langą pamačiau juos, stovinčius priešais mane, nei išdidžiai, nei kukliai, be jokio apsimetimo didingesniais nei buvo telkšojo ežeras ir ištikimai šalia jo – kalnas. Jiedu tylėdami mane pagydė, kol drybsojau lovoje ir žiūrėjau į paežerėje karves ganančias moteris. Nusprendžiau atleisti sau už tai, kad esu kūnas. Susitaikymo proga nudžiuginau kaimo parduotuvės savininką, įsigydama trečdalį jo gėrybių – saulėje aptirpusių šokoladų, Coca-colos, cigarečių, kokosinių sausainių ir kitokių nuodėmių. Tos nuodėmės tirpo mano burnoje, liežuvis raitėsi iš pasitenkinimo, o aš gailėjausi tik vieno – kad esu laikina.

***
Grįžusi į Mumbajų apsistojau Payal šeimos namuose. Mano valiūkiškai bičiulei trisdešimt ketveri, bet tame pačiame mieste gyventi atskirai nuo tėvų jai net nešovė į galvą. Pastačiusi automobilį ji susiriša plaukus, pasitaiso ant pečių užmestą skarą, pasipurškia burną mėtų kvapu. “Namastė, mamyte. Namastė, tėveli. Čia mano draugė iš Europos…” Tėtis, mane jau matęs fotosesijos metu, maloniai šypsosi ir rodo baltus namus. “Pas mus viskas labai paprasta” sako didžiuodamasis, ir iš tiesų, šiuolaikiški namai apstatyti minimalistiškai. Tik Payal kambaryje daugiau daiktų, knygų, ir per vidurį net pakabinta minkšta sofa – supynė. Uždariusi duris draugė iš spintos traukia likerio buteliuką. Jos tėvai naiviai galvoja, kad mergina gyvenime neragavusi alkoholio. Lyg paauglė ji iki šiol baugščiai vėdina prirūkytą savo miegamojo balkoną, pro kurį atsiveria Marine drive panorama. Gurkšnojame likerį, tarnas vis neša mums čiajų, rūkome balkone, kalbamės atsigulusios į didelę plačią Payal lovą. Jau po vidurnakčio pasibeldusi į kambarį ateina Payal mama, pabučiuoja mus abi į kaktas ir man atrodo, kad aš dar paauglė, ištrūkusi vienai nakčiai nakvoti pas draugę.

Rytą į duris pabeldžia masažuotoja. Dar snūduriuoju, o Payal nuoga gulasi ant kilimėlio. Po to jos laukia valanda baseine, jogos užsiėmimas ir apie 12- ą valandą prasidės darbas tėčio biure. Tą rytą ji nusprendžia pati pasikloti lovą, ir kol aš guliu minkoma masažuotojos, Payal nemokšiškai bando užmesti lovatiesę. Tai jos vestuvinio gražinimosi dalis.

-          Kaip manai, jei pati kasdien klosiu lovą, ar sulieknėsiu?

Negaliu patikėti, kad iki šiol ji nė karto nesiklojo lovos.

-          Vieną valandą ar dvi valandas, mem? – Klausia masažuotoja.



***
Masažuotoja kas dieną atvažiuoja iš kito Mumbajaus galo. Kelionė į vieną pusę jai užtrunka beveik dvi valandas, bet verta. Moteris turi penkis vaikus, našlė. Tiesa, masažuoti visai nemoka, bet labai stengiasi todėl, jei pasiseka, per dieną paminko aštuonias nugaras. Už valandą ima tris šimtus rupijų, bet žinodama istoriją palikau penkis. Payal sakosi suradusi jai darbą – dabar moteris aptarnauja net du pastatus. Tačiau ji niekada nežino, ar reikės masažo – atvažiuoja ir laukia, kol kas parašys žinutę. Į klausimą kodėl nesitaria iš vakaro Payal atsako paprastai: juk nežinau ar ryte norėsiu masažo.


Santykis tarp tarno ir šeiminko man iki šiol yra mįslė. Matau kas akivaizdu, bet niekaip negaliu suvokti. Išsilavinę, protingi ir šiuolaikiški žmonės remia kaimų mokyklas, aukoja maistą vargšams, tačiau nesisveikina su savo namų pagalbininkais. “Mes labai rūpinamės savo tarnais, kai suserga vežame pas gydytoją“ – kalba lyg apie naminį gyvūnėlį, kuris šiaip jau ir pats galėtų išsilaižyti žaizdas. Payal namuose nuolatos gyvena tarnas iš Nepalo, kur likusi jo žmona ir du vaikai. O kada jis juos mato? – klausiu. Payal paklausia tarno. Šiek tiek susigėdusi sako: prieš dvejus metus. Namuose vyriškis net neturi savo lovos – miega tiesiog ant žemės.


Draugė vis kartojo, kad nenori didelių indiškų vestuvių – susitarė su tėčiu vietoje puotos pinigus skirti kokio nors vaiko iš lūšnyno išsilavinimui. Idėja labai graži, tačiau putliose Payal lūpose man kažinkodėl skambėjo kaip Miss Visatos kalbos apie pasaulio taiką.

Po pietų Payal nusprendė, jog darbai palauks ir pasikvietė mane drauge sudalyvauti jos užsimiršimo terapijos seanse. Pastačiusi savo Hondą judrioje gatvėje ji ant piršto žaismingai suktelėjo raktelius. “Ar moki saugoti paslaptis?” Terapija vadinosi šopingas, apie kurį šiukštu neturėjo žinoti nei Payal tėtis, nei sužadėtinis. Tąsyk daugiausiai laiko praleidome “La senza” apatinio trikotažo parduotuvėje, kur bičiulė glėbiais rinkosi nėriniuotus apdarėlius – juk dar nebuvo tikra dėl vestuvinės suknelės spalvos, todėl, kad apsidraustų, įsigijo daugiau nei keletą variantų. Už pirkinius atsiskaitinėjo tėvelio kortele, ir vis svarstė, ar sužadėtinis bus pajėgus išpildyti jos norus.

-          Oi kaip pavargau, vos viską spėju – pati matai, kokia įtempta mano diena! – Payal iš tiesų braukėsi prakaitą nuo rusvos aksominės kaktos. Grįžus namo pirkinius teko palikti bagažinėje. – Užnešime namo rytoj, kai nematys papa. – Sakė ji automobilyje ant berankovės palaidinės vilkdamasi kurtą[1]. Prieš lipdama laukan dar priglaudė lūpas prie ant veidrodėlio tabaluojančios Ganešos statulėlės, akimirką sustingo stipriai užmerkusi akis, tada ant žemės išpurtė peleninę ir burnon įsimetė saujelę kumino[2] sėklų. 


-          Paskubėkime, papa mus šiandien vešis vakarieniauti."







[1] Kurta -
[2] Kumino sėklos 
"


Vaiva Rykštaitė, ištrauka iš kelinių apybraižos "VIENA INDIJOJE", Baltos lankos 2014

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Havajuose turistus pirmiausiai vežu į skalbyklą, nes...

„Sveika! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu, jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės, neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno šiaušiasi gyvaplaukiai. Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad:

-          Visos vietos jau seniai atrastos!!!


Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę. Didelė tikimybė kad šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti piniginės, o gal įsėsti ne į tą autobusą. Tad grįžę namo draugams galėsite nuotraukose rodyti negirdėto rajono tvoras, asmenukes darytas viešajame transporte, užtat išdidžiai teigdami, kad per tas dvi laiko prasme brangias dienas pamatėte ne šiaip kokias pasaulines garsenybes, bet neturistinį Paryžių. Nevilioja?


  Su Megan laukiam skalbyklos kiemelyje kol išsiskalbs mano patalynė ir rankšluosčiai. 2015,     Havajai, Kainaliu, neturistinė vieta.



Turistinės vietos dėl to ir tampa turistinėmis, kad esti įdomiausios, įspūdingiausios, gražiausios ir visokios kitokios –iausios, nors taip, dažnai pasižymi didelėmis miniomis ir didelėmis kainomis. Tikrąjį šalies ar miesto gyvenimą patiria žmonės atvykstantys dirbti, studijuoti, savanoriauti arba turėdami marias laiko tiesiog būti ir šmirinėti iš vieno miestelio į kitą, lėtai stebėdami pro šalį skubančių vietinių gyvenimą.  Yra ir tokių, kurie kelionėn išsiruošia su labai konkrečiu tikslu: buriuoti, stebėti paukščius, į trumpus kalbos ar maisto gaminimo kursus. Jie, manau pamato kiek detalesnį, nors ir labai siaurutį vietovės skerspjūvį. Tačiau išgirdus, kad vos vienai ar keletui savaičių į nelankytą šalį atvykstantys bičiuliai labai entuziastingai nori pamatyti viską, bet „svarbiausia - neturistines vietas“ iš nevilties norisi trenkti sau per galvą su keptuve. Na gerai, sakau, ir pasiėmusi draugę iš oro uosto nusivežu ją tiesiai į... mažyčio miestelio Kainaliju skalbyką. Megan, pavargusi nuo ilgo skrydžio iš Australijos, visai neprieštaravo, regis nė nepastebėjo tarp skalbimo milteliais kvepiančių turbinų sėdinčių apkūnų Havajiečių, dabar jai labiau rūpėjo papasakoti apie savo meilės reikalus. Kol galiausiai, po dviejų mano skalbinių žlugtų ir išsekus pikantiškoms temoms draugė paklausė: O tai ką veiksime toliau?


-          - Galime važiuoti į prekybos centrą maisto, tada man dar reikia užsukti į autoservisą. Rytoj galėsime būti namuose, žiūrėti Havajietišką televiziją ir eiti pasivaikščioti mano kaimynystės gatvelėmis. O poryt vėl reikės į skalbyklą...


Dar aš kantriai paaiškinau draugei, kad neužtenka skalbykloje apsilankyti vieną kartą ir paspoksoti į mintyse egzoifikuojamas vietines. Ne. Čia lankytis reikia reguliariai, niekur neskubant, nesišlaistant su fotoaparatu, bet pačiai būtinai atsinešant kažką išsiskalbti. Nes tik tada, praleidusi čia ne vieną valandą pastebėsi, kad tarp moterų vis tik tvyro etninė hierarchija, kurios viršūnėje, be abejo - valdovės havajietės, o ant paskutinės pakopos lieka spalvingomis gėlėtomis suknelėmis pasipuošusios angliškai visiškai nekalbančios imigrantės iš Mikronezijos. Tik čia pajusi kaip kvepia vietinių mėgstamos keptos bulvytės su troškinta kiauliena iš greito maisto užkandinės, o kartkartėmis pritilus NativeFM radijo stočiai išgirsi tikrą Havajų slengą...


     Labai turistinė vieta... Havajai. 



Turbūt ir nereikia sakyti, kad mano draugė, kaip ir visi kiti svečiai, mieliau rinkosi kvapą gniaužiantį, nors ir turistinį maršrutą. Nes tik pamačius Pololo ir Waipio slėnius, kur į vandenyną liejasi ledinės upės ir ganosi laukiniai žirgai, verta ieškoti kitų, mažyčių neturistinių įlankėlių. Nes tik palydėjus saulę ant Mauna Kea viršukalnės verta kopti į kitus kalnus. Nes tik  pajutus blakstienas svilinantį tekančios lavos karštį verta leistis į žygius po miškus, kuriuose nesutiksi nė vieno žmogaus. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitas Havajų salas – Kauai pirmiausiai verta pamatyti kanjoną, o Oahu saloje sostinėje Honolulu būtina alkūnėmis su kitais turistais brautis prie spalvingu parduotuvių Waikiki paplūdimyje. Vėliau, jeigu liks laiko, ir tikrai norėsite pajusti vietos dvasią, mane visada galite rasti toje skalbykloje arba Captain Cook miestelio užkandinėje – aš ten dažniausiai rymau už baro, kol mano vyras kantriai aiškina turistams kaip nuvažiuoti prie žalio smėlio paplūdimio. Aha, žalio smėlio, bet jūsų turbūt tai nedomina – nes vieta labai turistinė...

 Mano tėtis apžiūrinėja neturistinę vietą. Nėra kur maudytis, pavojingas skardis, bet labai gražu. 2016, Havajai, netoli botanikos sodo prie Pahoa. 


P.S. Na gerai, yra dar tų neatrastų ir nenutryptų vietų, kur nesutiksite nė vieno turisto. Bet apie jas aš nesakau ir nerodau, kol žmonės neįrodo, kad sugeba paisyti taisyklių ir neliečia krante besiilsinčių didžiulių jūros vėžlių, naudoja koraliniams rifams nekenksmingus saulės kremus, nešiukšlina ir fotoaparatų blykstėmis neakina senoviniame kaime ramiai susėdusių žvejų.


2017 m. gegužės 30 d., antradienis

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas.
Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.

                                               Kai dar buvau kavenska ir ne mama :) 

Kurį laiką tikrai norėjau, kad kambarių sienos būtų apmuštos porolonu. Tą mažą rožinę burnytę jau po kelių dienų praminiau „nasrais“, galvodama apie garsųjį filmą su rykliais. Žindyti labai skaudėjo. Mane nuolat lankė keistos vizijos apie tai, kaip kūdikis galėtų numirti. Va, anyta nešdama mažylę laiptais gali nugriūti. O jeigu dukrytei miegant į gerklę įropos tarakonas? Pagalvės žudikės. Antklodė dusintoja. O tas kaimynas su žoliapjove... ką jis sau galvoja?!

Dvi savaites niekur nėjau iš namų.


-          Niekada neįsivaizdavau, kad tu būsi tokia gera mama... – stebėjosi mano vyras, kai devintą kartą iš eilės naktį kėliausi su šypsena.


Žmonės dažnai šitaip – kažkodėl galvoja, kad geros mamos gaunasi iš tų tylių, drovių moterėlių. Aš irgi taip maniau, kol pagaliau išėjusi su Žemyna pasivaikščioti po kaimynystę išgirdau tolumoje lojančius šunis. Ir tada supratau net tik tai, kad aš jau nieko nebebijau, ir kad gindama dukrą drąsiai plikomis rankomis sudoročiau pikčiausią nasrus iššiepusį žvėrį. Supratau, kad motinystė pažadino pirmykštę, instinktyvią mano pusę. Ir kuo labiau laukinė kitų akimis buvai iki gimdymo, tuo geresnė iš tavęs gaunasi mama.


Gyvenimui atsiduodu šimtu procentų – ir mylėdama, ir keliaudama, ir rašydama, ir dabar su dukryte dainuodama „Du gaideliai“. Bet meluočiau sakydama, kad sąmoningai atsidėjau motinystei užuot dariusi karjerą. Nieko aš nepasirinkau. Veikiau tai buvo man pačiai netikėtas likimo siųstas atsakymas į vis labiau neraminusi klausimą artėjant mano trisdešimtmečiui: ką daryti su tuo gyvenimu? O tada tik šast, ir viskas ką turiu daryti – pažindyti tą rožinę burnelę ir pasirūpinti, kad ji sveika ir laiminga išgyventų dar vieną dieną. Ir dar vieną. Ir dar... Trumpiau tariant motinystė išvadavo mane nuo klausimų apie tolesnes studijas ir darbus. Kol kas.


Žemynai buvo vos trys savaitės kai man būtinai reikėjo su ja pirmą kartą skristi lėktuvu. Tuo metu per pasaulį kaip tik vilnijo nerimas dėl Ebolos viruso. Dangsčiau dukrą skaromis ir visus čiaudėjančius pakeleivius žudžiau žvilgsniu. Tačiau po pirmos kelionės įsidrąsinau, ir šį rugsėjį Žemyna su manimi leisis jau į trisdešimtą skrydį. Todėl paklausta, kaip aš apsiprantu su mintimi, kad gimus vaikui nebegaliu nuolat keliauti, ramiai atsakau: ne vaikelis čia kaltas, o meilė vyrui, nubloškusi mane į nuošaliausią gyvenamą vietą pasaulyje – Havajus. Iš čia ir skrydžiai brangūs, ir ilgai užtrunka, ir šiaip ne visada norisi iš tropikų kur nors judėti.


Nuo Žemynos gimimo spėjau parašyti dvi knygas. Po puslapį per dieną jos pietų miego metu. Ne todėl, kad rašymas būtų mano karjera. Ir toli gražu tikrai ne pragyvenimo šaltinis. Tiesiog atsirado labai stiprus noras būti kažkuo daugiau nei tik supermama. Rašant šiuos žodžius dukrytė įsitaisiusi man po pažastimi žinda pieną, aš tuo tarpu svarstau – kam man buvo reikalingas tas filosofijos magistras, jeigu dabar pirmiau už bet kokią mąstytojo pavardę galvon šauna žodžiai iš angliškų dainelių vaikams. „The wheels on the bus go round and round“, ir mano dienos sukasi ratu, nesiskiria viena nuo kitos kaip tie dešimtys kartų kartojami vaizdo įrašai youtube. Pusryčiai, sauskelnės, maudynės, kažką surinkti nuo grindų, kažką išvalyti, apkabinti verkiančią. Ar tam man reikėjo studijų Londone? Devynių klasių užtektų, nereikėtų ir tų!


Be vaikiškų dainelių dabar jau žinau ir tai, kad motinystė – tik dar vienas gyvenimo sezonas, ir kūdikystės etapui praėjus aš vėl girdžiu tylų, bet labai neramų vidinį balsą klausiant: o kaip darbas, kaip karjera? Prieš keletą metų baigusi studijas neskubėjau dirbti. Išvykau pagalvoti į Indiją. Nieko ten nesugalvojau. Tada Žemynos gimimas tapo dar vienu patogiu pretekstu trumpam nustoti ieškojus savęs. Atradau besąlygišką meilę. Kada nors atrasiu ir tikrąją savo karjerą, nes nors dar nesu tikra kuo noriu būti užaugusi, labai aiškiai suvokiu ko nenoriu: paversti motinystės karjera. Nenoriu tapti apsėsta vaikų raidos teorijomis, nenoriu lyginti saves su kitomis mamomis, ir nenoriu galiausiai su kartėliu išrėkti mylimai dukrai: “Dėl tavęs gyvenimą paaukojau, o tu?!”



Šventai tikiu, kad pirmaisiais gyvenimo metais motina ir naujagimis turi turėti visas šeimos ir valstybės sudarytas sąlygas būti neišskiriami. Bet jeigu visai atvirai – nežinia kaip būtų susiklostęs mano kaip supermamos vaidmuo jei tuo metu jau būčiau turėjusi mėgstamą ir įsivažiavusią karjerą. Sufleruoju: dabar turbūt rašyčiau straipsnį tema „Kaip suderinti darbą ir motinystę“. Arba neturėčiau laiko rašyti. Visai. 


DĖMESIO: Šis tekstas yra žurnalo "IKONA" nuosavybė. 

2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas.


Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui?


Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimenu Budos biografiją, kurią dabar kaip tik skaitau, ir visa esybe suvokiu, kokia beprasmybė yra tvarkytis namus. Namai vėl susijauks, pati dergiu į ką tik išvalytą klozetą, dukra vėl savo mažais lipniais pirštukais nučiupinės veidrodžius. Tai tikras Samsaros ratas, todėl geriau pasiduoti, atsiduoti netvarkai, paleisti, nebesinervinti... Bet tada apsirengiu ir su malonumu sutvarkau visus namus. Stebėtinai greitai – taip žymiai greičiau nei nuolat tūpčiojant apie vaiką.


Ir pirmą kartą po ilgo laiko valyme vėl atrandu meditaciją. Sumalu kavą. Kol kepa bulviniai blynai, su balikliu šveičiu kriauklę. Staiga prisimenu – šiąnakt sapnavau, kad esu valytoja kažkokioje Lodono sičio kavinėje. Su balikliu ploviau kavinės tualetą. Tai buvo didelis pastatas ir aš džiaugiausi, kad po darbo galėsiu stebėti turtingus žmones. Paskutiniu metu aš dažnai šitaip – sapnuoju, kad esu kiti žmonės, kitose šalyse, kartais man visai nepažįstamuose miestuose. Prieš savaitę buvau Vietname. Kartais aš būnu vyras, o kartais keliauju į praeitį – baisiausias sapnas buvo, kuomet atsidūriau Kaune žydų genocido metu. Pikti vyrai rūšiavo žmones į kairę ir į dešinę, mirti ir gyventi, bet pamatę mane tik nusijuokė ir pasakė – šitą statykite ten (daugiau niekas „ten“  nestovėjo). Bus prie egzotiškų, į cirką, sakė jie. Šitaip supratau, kad esu čigonė. Buvau čigonė. Gal iš tiesų ja buvau, praėjusiame gyvenime, o dabar būtent dėl to paslapčia nenoriu turėti nei namų, nei daiktų, tik ilgą sijoną ir pilnas kišenes lėktuvo bilietų. Įtariu, kad šitaip mano smegenys kompensuoja motinystės dalią – sėdi namie su vaiku, moterie, tai bent sapnuose pasimatuok įvairius tapsmus, pakeliauk laike.

Koks dosnumas!


Blynai gražiai apskrudę, auksinės spalvos. Balikliu valau kriauklę. Per Pandoros radiją groja Leonardo Coheno Aleliuja“. Aleliuja, kokie gražūs mano blynai, kokie švarūs mano namai. Skaidrūs veidrodžiai, švarus klozetas, reikės tik išplauti grindis. Kokie gražūs mano blynai, kaip dailiai apskrudo, reikės tuoj išimti. Aleliuja, traukiu kartu su Cohenu ir pro virtuvės langą matau, kaip į mūsų gatvę įsuka vyro automobilis. Parvažiuoja su dukryte po mokyklos, tuoj viską suvalgys ir sujauks.


Akimirkai Pandoros radijas nutyla, o tada Leonardas Cohenas pradeda kitą dainą žodžiais: I’m sentenced to twenty years of boredom…“



Nežinau, šypsotis ar verkti.




*Tekstas publikuotas zine https://jovarotiltai.com/2017/02/17/jovarai-9/ 

2017 m. balandžio 11 d., antradienis

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius.



Pradžios nuojauta.
Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, o akys praeivių minioje ieško kitų draugiškų akių.... Tačiau vos žengusi pro buto duris netenku žado. Kažkas iš kaimynų padarė man „paslaugą“ ir užnešė didžiulį sunkų Žemynos vežimą geležinėmis kopėčiomis į viršų (iš vakaro jį palikau lauke). Būtent "kopėčiomis", nes ta priešgaisrinio pabėgimo evakuacijos kelią primenanti struktūra nenusipelno vadintis laiptais.

Pamoka: kitąkart užsisakant nakvynę per „airbnb“ keliaujant su vaiku ir vežimu, būtinai pasidomėti kuriame aukšte yra butas, paprašyti laiptinės nuotraukų. Aha, kitąkart...

O dabar stoviu su Žemyna ant rankų, ir nežinau, kaip vienu metu nusinešti žemyn ir vaiką, ir sunkų vežimą, kurio man ir vieno šiuo metu dėl sveikatos negalima kilnoti. Palikti Ž kopėčių viršuje baisu, nes išsigandusi nueinančios mamos vaizdo gali iš paskos nugarmėti žemyn. Palikti Ž apačioje, kur ji gali išbėgti į gatvę...? Pasirenku antrąjį variantą ir nunešusi dukrytę žemyn labai rimtu veidu jai aiškinu, kad dabar ji turi stovėti čia įsikibusi turėklą ir laukti mamytės. Dėl visa ko dar pririšu jos kuprinės petnešą prie turėklo. "Dėl visa ko", nors mūsų kieme nė vieno automobilio, nei vieno žmogaus... Mano nuostabai Žemyna, atrodo, supranta situacijos rimtumą, ir stovi nejudėdama, stebi mane lipančią į viršų ir tuoj pat - žemyn, jau su jos ratais rankose. Pajuntu pasididžiavimą savo dukra, pirmąkart veikiame kaip komanda.

-         -  Jėėėėėė! – suploja rankutėmis vežimui pasiekus žemę. Taigi, pirmas nuotykis – check...

Mūsų „airbnb“ buto savininkė sakė jokiu būdu neiti į metro piko valandomis, jei gerai dabar pamenu, nuo septynių iki pusės devynių ryto. Bet šitaip anksti atsikėlusios, aštuntą mes jau gatvėje, žmonių nedaug, parduotuvių žaliuzės uždarytos, lauke baisiai šalta, o mano GPS rodo kad iki Komazawa-daigaku metro stoties yra penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Pakeliui aptinkame spalvingą kioską, abi apsidžiaugusios prisikrauname pilną krepšį mandarinų, bananų, vynuogių, bet atbėgęs pardavėjas laužyta anglų kalba aiškina, kad jis mums neketina nieko parduoti iki devintos ryto. Dar nedirba, suprask. Aš iškart pagal vieną individą spręsdama apie visą tautą suprantu, kad taisyklės japonams svarbiau už pinigus; ir šiaip ne taip atplėšusi alkaną verkšlenančią dukrą nuo mandarinų, stumiu vežimėlį toliau. Galiausiai prieiname pirmą sušių gatvės prekystalį. Žemyna per tą laiką išsiurbė dvi obuolių tyreles ir suvalgė bananą, o aš nevalgiusi nuo vakarykštės dienos, aplink daugiau jokia kavinė nei kioskas nedirba, tad išsitraukusi telefone draugės užrašytas frazes išskiemenuoju:

-          - Wataši va niku o tabemasen. Aš nevalgau mėsos.

Pardavėjas nusijuokia, gal apsidžiaugęs, kad mankštinu liežuvį. Atsako man angliškai:

-          - Yes, yes, I got salmon. Taip, taip, turiu lašišos.

Skrandis groja maršus, sau prisipažįstu, kad dar prieš užkalbindama sušių pardavėją pasąmonėje jau priėmiau sprendimą per šias kelias dienas Japonijoje valgyti žuvį. Nes kažkada labai ją mėgau, kažkada sušiai buvo mano mėgstamiausias patiekalas (kol nesužinojau apie žalioje žuvyje tykančius parazitus), nes... kaip Japonijoje nesuvalgyti sušio?

Sušio ritinėlis pasirodo esąs karštas, lašiša virta, prie jos neduoda jokių pagaliukų nei sojų padažo, todėl  valgau tiesiog rankomis, gatvėje, ir tas ryžių gumulas su žuvimi rodosi skaniausias mano iki šiol ragautas maistas.

-         -  Mama... – zirzia Žemyna, o aš pakėlusi akis pamatau, kad jau esame prie pat metro stoties, į kurią vedą statūs cementiniai laiptai.

-          - Elevator? Liftas? – klausinėju pro šalį skubančių žmonių. Bet lifto nėra, todėl pasigavusi bliūduku apsikirpusį paauglį įkinkau jį padėti man nunešti savo turtą žemyn.


Mūsų laiptinė su tom "kopėčiom"...





Stotis atrodo kiek aptriušusi, aš žinoma viską lyginu su Londonu, ir čia ji man primena prastesnių, nuošalesnių Londono rajonų metro stotis, kur sienos retai kada puošiamos reklamomis, o ir tos dažniausiai būna apislaupiusios. Susigaudyti traukinių raizgalynėje man nesunku (vėl ačiū gyvenimui Londone), ir suradusi mums reikalingą kryptį po dešimties sekundžių jau stoviu prie atvažiavusio vagono durų. Šios atsidaro ir laukan pasipila masė juodais drabužiais vilkinčių japonų. Jiems vos išlipus vidun sulipa taip pat tamsiais rūbais vilkintys žmonės. Man nespėjus nė iškvėpti oro durys panosėje užsitrenkia ir traukinys nuvažiuoja. Už dviejų minučių sulaukiu kito. Iš šito beveik niekas neišlipa. Bandau pagauti žmonių akis, šypsausi, visa savo kūno kalba byloju „pažiūrėkite, aš mama su vežimu, noriu įlipti vidun“. Bet japonai žiūri bereikšmiais veidais kažkur man už nugaros, ir bekraštę savo minčių erdvę, ir aš pati jiems tartum nematoma. Šitaip stypčiodama paleidžiu daigiau nei dešimt traukinių. Jie važiuoja tiksliai kas dvi minutes. Didžiausia mano baimė, kad įstumsiu vežimą su Žemyna vidun, tada durys užsitrenks ir mus išskirs. Lengva paranoja, žinau, bet keliaujant sustiprėja visi atsargumo ir blogiausių scenarijų įsivaizdavimo instinktai. Per tą pusvalandį žmonių nė kiek nesumažėja, bet aš įgaunu daugiau ryžto. Atvažiavus keturioliktam traukiniui pati nutaisau žvelgiančią į tolį veido išraišką ir be skrupulų įstumiu Žemyną su vežimu į japonų minią. Mano nuostabai visi jie tartum vientisas organizmas sykiu atsitraukia atgal - vietos ten ne taip mažai kaip atrodė, ir po dešimties minučių mudvi su dukryte pagaliau pasiekiame Tokijaus „Romą“, į kurią veda visi metro keliai – pagrindinę, Šibuja stotį. Lifto vėl nerandame, bet šįsyk vežimą užstumiu ant važiuojančių laiptų. Po devynių penkiolika ryte, aš vis dar beprotiškai alkana, o Žemyna jau taisosi „pietų“ miego. GPS sako, kad mano iš „Lonely Planet“ knygos pasirinktos pusryčių kavinės yra už pusantro kilometro pėsčiomis. Tad pašmirinėjusi aplinkinėmis gatvėmis neiškentusi apsiperku “7eleven” prekybcentryje, kur atsisėdusi prie lango sukertu dar tris šaltus sušius (vieną su kiaušiniu ir du su lašiša). Žemyna tuo metu jau saldžiai miega. Išėjusią laukan mane apima tas keistas jausmas, taip dažnai aplankantis kelionėse. Atrodo, kad čia esu jau labai ilgai, atrodo, kad jau tiek daug visko nutiko. Norisi skambinti namo ir klausti vyro, kas jo gyvenime per šitą laiką pasikeitė? Tačiau tuo pat metu apima irzlus suvokimas, kad bastausi po tą šaltą Tokijų jau kelias valandas, o dar nieko doro nepamačiau. Todėl nusprendžiu susirasti padorią vakarietišką kavinę, ten ramiai išgerti arbatos ir susidaryti dienos planą. Aš visada taip – apie šalį pradedu skaityti tik lėktuve, ir pirmą dieną nieko neplanuoju, kol nepajuntu vietos atmosferos.





Tokijo nacionalinis muziejus (man pasirodė nuobodokas), Ueno zoologijos sodas (spėkit kam jis labai patiko), trys užsukimai pasišildyti ir pasikrauti telefoną į „Starbucks“, keistos japoniškos šventyklos ir jurginų sodai, kur aišku vis tiek numirė mano telefonas; žybsinčios vitrinos, pora nerimtų pasiklydimų gatvės spūstyse, sušiai, krevečių tempura, smilkalų kvapas... Tačiau labiau už objektus iš „Privalai pamatyti“ sąrašo turistams, man, kaip visada įsiminė smulkmenos. Pocket wifi, kišeninis wifi, nešiojamas bevielio interneto aparatas, kurio dėka galiu savo telefoną ir kompiuterį net metro tunelyje pajungti prie interneto; tualeto sėdynė ant kurios klestelėjusi net pašokau išsigandusi, kas čia tiek ilgai prieš mane sėdėjo, kad užkaitino? Kol supratau, kad ji šildoma, elektrinė... Ir labai sustiprėjęs ryšys su dukra. Buvo akimirkų, kai jaučiausi visiška savanaude, bloga motina, kuri dėl savo noro keliauti tampo vaiką po šaltą dangoraižių miestą... Mažylei nesinorėjo nei sušių, nei žuvies, ir didžią dienos dalį ji mito kruasanais iš „7eleven”, bananais ir apelsinų sultimis iš „Starbucks“; miegojo vežime ir labai verkė metro, kai atsisakiau ją ten pažindyti. Tačiau kaip aš nustebau vakare, kai jau gulėdama lovoje ir kalbėdama su namuose likusiu tėčiu, Žemyna jam padrikais sakinukais papasakojo viską ką mačiusi per dieną. Tai buvo pirmas kartas, kai vos dvejų sulaukęs mūsų vaikas atpasakojo praeities įvykius. Šios kelionės metu su Žemyna išmokome dirbti kaip komanda, mergaitė sužinojo daug naujų žodžių, įsidrąsino, ir kitą rytą atsikėlusi jau klausė, kada važiuosim metro.

 Ir aš palikau čia prašymą dievams lietuviškai... :)

 Žuvies turguje valgėme... desertus...

 Imbierinė arbata su moči ir dienos planavimas su "Lonely Planet" knyga.



Per tris dienas Tokijuje aplankėme ir meno parodas, ir dar keletą muziejų ir mieguistą senamiestį, ir didžiausią žuvies turgų, ir šopingo gatves, ir didžiąją Asakusa šventyklą, tačiau apie pagrindinius objektus rašyti nematau prasmės, nes kiekvienas vis tiek juos matome savaip. Grįžusiai man draugės mamos, sakė, norėtų kabinti medalį ir apipylė klausimais. Tad jei dar atsiras kokia nurauta mama, kuri su todleriu ryšis viena keliauti po nepažįstamą pasaulio didmiestį, dalinuosi šiais esminiais patarimais:

Vežimas. Didelis, su gulima ir sėdima padėtimis, kuriame vaikas gali patogiai miegoti pietų, į kurio apačią galima susikrauti tris drabužių pamainas, drėgnas servetėles, užkandžius, knygas ir visa kita. Lėktuvuose, nepaisant jų dydžio, vežimai ir auto-kėdutės keliauja nemokamai.

Liftai. Jų Tokijuje nėra daugelyje pagrindinių metro stočių. Kai pirmą dieną nuvargusi pasidalinau šia naujiena feisbuke, keletas komentatorių mane tikino, kad liftai tikrai yra. Tada pasijutau kvaila ir žiopla, pagailo savęs, jei būčiau mažiau pavargusi, gal net ašarėlę būčiau išspaudusi. Tad kitą dieną išsiruošiau karingai nusiteikusi surasti liftus. Radau angliškai kalbančius stočių darbuotojus, kurie mane patikino, kad „ne, lifto nėra“. Taigi, pvz Šibuja stotyje liftai yra visur išskyrus persėdant į oranžinę liniją. Tad reikia eiti į žalią liniją, važiuoti į Omotėsando stotį, ten yra liftas ir juo užkilus galima persėsti į oranžinę liniją. Žodžiu, papildomos dvidešimt minučių brangaus laiko. Ueno stotyje liftų nėra. Darbuotojas nešė vežimą į viršų. Buvau susirašiusi visas stotis, kuriose nėra liftų, bet dabar pykčiui išblėsus jau tingiu ieškoti. Kaip tame mieste gyvena neįgalieji – nežinia.

Kaltė. Kad jos būtų mažiau kiekvieną dieną būtinai rasdavau įdomios veiklos Žemynai. Zoologijos sodas, atrakcionų parkas, žaislų parduotuvė, ledai.  

Muziejai. Tai buvo vieninteliai apsilankymai kurių laiką planuodavau. Visada taikau, kad sutaptų su dukters pietų miegu, nes tik taip galiu ramiai viską apžiūrėti, paskaityti, ir neblaškyti kitų lankytojų vaikiškais spygavimais.

Sauskelnių keitimas. Visada su savimi turiu ant žemės tiesti skirtą pledą, nes ne visur būna vystymo stalai.

Keisčiausias pojūtis: kai trečią dieną labai alkana (ar aš visada alkana?) klaidžiodama nežinomo rajono gatvėmis, kur aplink buvo vien žalia žuvis arba žalia mėsa arba kebabai, aš pamačiau indiško maisto restorano iškabą, ir pasijutau tartum suradusi namus. Iki šiol egzotiška atrodžiusi indiška virtuvė, palyginus su japoniška, staiga tapo sava. Finalas: mūsų į indišką restoraną neįleido, nes, kaip supratau iš gestų, ten negalima su mažais vaikais. Moralas: nežinau, buvau per daug alkana ieškot prasmės. Viskas reliatyvu...

Ar grįžčiau į Japoniją? Taip, bet su vyru ir šiltesniu metų laiku.

P.S. Pati kelionės idėja kilo pakalbėjus su draugais. Pasirodo, iš Havajų į Europą pigiau skirsti per Japoniją nei per žemyninę Ameriką. Aišku, tuos kelis šimtus sutaupytų dolerių teko išleisti pragyvenimui Tokijuje. Bet šitaip juk įdomiau.

 Indja vis su manimi. Vienoje didžiausių Tokijo šiuolaikinio meno galerijų vyko garsaus Indijos dailininko N.S. Harsha darbų paroda.

 Kai vaikas pabunda muziejuje ir apseilėja eksponatų stiklus... :)


 Stupid selfie.

 Jūros ežiai. Neragavome.

 Japoniški kepiniai. Ir "tas jausmas" kai už sumautą keksiuką moku penkis dolerius, nes Žemynutė užsimanė, o aš jaučiuosi kalta, nes pusę dienos ją tampau po budistų šventyklą...

 Laukiame metro.

 Šventykla, į kurią pakliūti galima tik užlipus akmeniniais laiptais.

 Voras.
 Paorama.


 Asakusa.




 Pagaliau Lietuvoj, babos glėby.