sofija ant sofos

Vynas ir šokoladas, ir draugė šalia ant sofos, mums abiems „apie trisdešimt“ ir rytoj mes planuojame numesti svorio. Jau turiu pasidėjusi koridoriuje sportbačius – oi kaip aš rytoj bėgsiu! Nei už jūrų, nei už marių, šiaip apsuskiu porą ratų po rajoną ir grįšiu namo nė nesuprakaitavusi, toliau valgyti šokolado, nes... mano chirurgas neatsakė į mano meilę. Žodžiu, mano ranka vis dar lūžusi, draugės širdis vis dar dužusi, ir kadangi negaliu užsiimti joga užsiimu „in vino veritas‘‘ seansais. Suradom visokių įdomių ir banalių tiesų, aptarėm visus ką pažįstam ir ko nepažįstam, ir prikūrėm daug scenarijų, vienus saviems gyvenimams, kitus - televizijai. Neseniai per žinias girdėjau apie tą dnr tyrimų centrą, kur įtarūs vyrai ar uošvienės eina patikrinti kur kieno vaikai. Pasirodo, dvidešimt procentų besikreipiančių gauna neigiamus tėvystės rezultatus. Kas penktas raguotas. Tada su drauge kūrėmė scenarijus serijoms „Ką daryti jei laukiesi, o tada įsimyli kažką kitą?“ Aš tai sakiau išvažiuočia...

„Oči čiornyje, oči strasnyje...oči žgučyje...“ muzika groja čiek tiek per garsiai.  Kaip as jus myliu, kaip as j ūsų bijau... Aš be jūsų negaliu. Esu kekšė, paleistuvė, nuo žvilgsnio sudrėgstanti, nuo rankų ištirpstanti mergšė. Aš be jūsų negaliu. Man reikia jūsų, visų. Laimės kąsnių. Vyriškų rankų. Supkit meskit mane jauną. Į jūrą, ant smėlio, į lovą, ant pūkinių patalų, priplėkusių pagalvių, kelkit aukštyn mano sijonus, draskykit sintetinius kinietiškus nėrinius. Aš sutinku. Kitaip negaliu. Palikit mane vieną, uždarykit tamsiame apipelijusiame name ir vakarais per langą paduokit agurkų su medumi ir truputį brendžio. O aš rašysiu, triaukšdama agurkus, kas kartą įsivazduodama kad apžioju žalią gamtos dievo falą, laižydama nuo pirštų medų ir svajodama apie kelionę į Maldyvus dieną po to, kai būsiu pirmą kartą apsivilkusi baltą suknelę. Ne medaus mėnesio aš trokštu, ir ne suknelės. Tik gulėti nuoga po tropikų saule ir kad mane kas dar snaudžiančią taip švelniai kankinant mylėtų – ...