Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio
Vynas ir šokoladas, ir draugė šalia ant sofos, mums abiems „apie trisdešimt“ ir rytoj mes planuojame numesti svorio. Jau turiu pasidėjusi koridoriuje sportbačius – oi kaip aš rytoj bėgsiu! Nei už jūrų, nei už marių, šiaip apsuskiu porą ratų po rajoną ir grįšiu namo nė nesuprakaitavusi, toliau valgyti šokolado, nes... mano chirurgas neatsakė į mano meilę. Žodžiu, mano ranka vis dar lūžusi, draugės širdis vis dar dužusi, ir kadangi negaliu užsiimti joga užsiimu „in vino veritas‘‘ seansais. Suradom visokių įdomių ir banalių tiesų, aptarėm visus ką pažįstam ir ko nepažįstam, ir prikūrėm daug scenarijų, vienus saviems gyvenimams, kitus - televizijai. Neseniai per žinias girdėjau apie tą dnr tyrimų centrą, kur įtarūs vyrai ar uošvienės eina patikrinti kur kieno vaikai. Pasirodo, dvidešimt procentų besikreipiančių gauna neigiamus tėvystės rezultatus. Kas penktas raguotas. Tada su drauge kūrėmė scenarijus serijoms „Ką daryti jei laukiesi, o tada įsimyli kažką kitą?“ Aš tai sakiau išvažiuočiau viena į Indiją ir ten vaikščiočiau su pilvu, ten motinos šventos, o visiems aplinkiniams meluočiau apie kūdikio tėvą lakūną, mojantį man nuo devinto debesies. O jau vaikui gimus sugalvočiau, ką myliu ir ko nemyliu. O draugė sakė, daug ten ji visko sakė, gal jai netgki taip buvo nutikę, bet geriau nepasakosiu ir nerašysiu, o išduosiu ją kokioje nors savo knygoje, kaip išduodu visus. Ir tada galės skaityti jos mylimi vyrai ir ginčytis. 





Dar draugė sakė: atidaryk langą, karšta. Negalima, sakiau, nes įjungiau signalizaciją. Vos atidarysim ką nors, nors ir mažiausią langiuką, iš karto pas mus atvažiuos keturkampiai apsauginiai. O tu gal kvaila, sako draugė, juk mums šitaip ir reikia. Ir taip, ir visaip kitaip. Aš bijau, kad reikės mokėti baudą, bet draugė įtikino kad jie „pasirašys“ išgerti vyno ir dar patys iki načniko to vyno pirkti nuvažiuos. Žodžiu, langai atlapoti, draugė jau prie durų, o aš feisbuke sėdžiu. Neigiu realybę. Nereikia ir Vudžio Aleno, kad viskas būtų keista. Ir tikra. Žiūrėsim kas bus. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...