Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio
Vynas ir šokoladas, ir draugė šalia ant sofos, mums abiems „apie trisdešimt“ ir rytoj mes planuojame numesti svorio. Jau turiu pasidėjusi koridoriuje sportbačius – oi kaip aš rytoj bėgsiu! Nei už jūrų, nei už marių, šiaip apsuskiu porą ratų po rajoną ir grįšiu namo nė nesuprakaitavusi, toliau valgyti šokolado, nes... mano chirurgas neatsakė į mano meilę. Žodžiu, mano ranka vis dar lūžusi, draugės širdis vis dar dužusi, ir kadangi negaliu užsiimti joga užsiimu „in vino veritas‘‘ seansais. Suradom visokių įdomių ir banalių tiesų, aptarėm visus ką pažįstam ir ko nepažįstam, ir prikūrėm daug scenarijų, vienus saviems gyvenimams, kitus - televizijai. Neseniai per žinias girdėjau apie tą dnr tyrimų centrą, kur įtarūs vyrai ar uošvienės eina patikrinti kur kieno vaikai. Pasirodo, dvidešimt procentų besikreipiančių gauna neigiamus tėvystės rezultatus. Kas penktas raguotas. Tada su drauge kūrėmė scenarijus serijoms „Ką daryti jei laukiesi, o tada įsimyli kažką kitą?“ Aš tai sakiau išvažiuočiau viena į Indiją ir ten vaikščiočiau su pilvu, ten motinos šventos, o visiems aplinkiniams meluočiau apie kūdikio tėvą lakūną, mojantį man nuo devinto debesies. O jau vaikui gimus sugalvočiau, ką myliu ir ko nemyliu. O draugė sakė, daug ten ji visko sakė, gal jai netgki taip buvo nutikę, bet geriau nepasakosiu ir nerašysiu, o išduosiu ją kokioje nors savo knygoje, kaip išduodu visus. Ir tada galės skaityti jos mylimi vyrai ir ginčytis. 





Dar draugė sakė: atidaryk langą, karšta. Negalima, sakiau, nes įjungiau signalizaciją. Vos atidarysim ką nors, nors ir mažiausią langiuką, iš karto pas mus atvažiuos keturkampiai apsauginiai. O tu gal kvaila, sako draugė, juk mums šitaip ir reikia. Ir taip, ir visaip kitaip. Aš bijau, kad reikės mokėti baudą, bet draugė įtikino kad jie „pasirašys“ išgerti vyno ir dar patys iki načniko to vyno pirkti nuvažiuos. Žodžiu, langai atlapoti, draugė jau prie durų, o aš feisbuke sėdžiu. Neigiu realybę. Nereikia ir Vudžio Aleno, kad viskas būtų keista. Ir tikra. Žiūrėsim kas bus. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen