Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Eksponatai liečiami

Prašome paliesti eksponatą. Net perskaičiau antrą kartą, kad įsitikinčiau – nepasivaideno. Mažytis plaukuotas kūdikėlis, nesuprasi ežio ar žmogaus, kurį tikrai norėjosi liesti – guminis. Su kailiuku. „Žmogaus plaukai. Silikonas“ parašyta prie kito objekto, primenančio didelius į batus įsispyrusius žmogaus pirštus. Iš arti apžiūrinėjau odą – matyti visos gyslelės, gyvaplaukiai, paraudimai, poros... Išsigimėlis? Ateivis? Mutantas? Bet neigiamų emocijų nesukėlė. Visi tie pabaisiukai atrodo draugiški. Ypač tas miegantis, apkabintas berniuko. Žiūrint nyksta riba tarp ŠLYKŠTU ir MIELA, tarp ORGANINIS ir TECHNOLOGINIS, tarp ŽMOGUS ir...? Nežinau, bet labai norėčiau tas būtybes susapnuoti, o grįžusi namo, aiškau puoliau gūglinti darbų autorę Patricia Piccinini. Jos darbai šiandien nustelbė kitus, ir tik atsivertusi bukletą dabar prisimenu ką dar mačiau. Pavyzdžiui, instaliacija ir  filmas, kur moteriai prie kaklo iš tikrųjų prisiuvama balta apykaklaitė. Nemalonu žiūrėti, „absurdas“ sakė mano mama. „Jie čia dėl meno taip?“  Man tai iš karto galvon šovė plastinė chirurgija, kai pjausto žmogų, nes jis taip nori... tai čia dėl meno taip? Žodžiu Kauno Bienale, UNITEXT yra cool. Ir nereikėjo Londono, kad pamatyčiau „kažką toookio.“ 




Nuėjau į Radharanę papietauti, jau tikėjausi, kad nereikės ir Indijos, kad apsiverkčiau nuo čili. Bet ne. Pavalgiau tikrai skaniai ir paprastai, bet nežinau kuo tas maistas galėtų priminti Indišką virtuvę? Nebent, kad be mėsos ir muzikytė groja „Hari ram ram hari ram...“ Valgėm daržovių trošklinį (pomidorų padažė, toks vaizdas kečupe), ir lietuviška samosos varianta, kuris mane labai pralinksmino. Kažkoks čebureko ir kibino hibridas, bet tik jau ne samosa.  Bet ir aš ne ekspertė, ir ne Užkalnis :))  Užtat pamačiau, kad Radharanėje galime įsigyti liežuvio valiklį, kurį manęs daug kas prašo parvežti iš Indijos. Žinosiu, kur eiti lauktuvių pirkti.
Po pietų lėkiau į akupunktūros seansą, kur man į kūną susmaigstė visokių adatėlių ir paliko pagulėti besiklausant klasikinės muzikėlės. Tą moterį pirmą kartą pamačiau ligoninėje, ji mano kineziterapeutė. Tada ji man iš karto priminė Verą, iš „Moteris kuri laukė“, kurią tuo metu kaip tik skaičiau... Nereali knyga, ir nereali kineziterapeutė, kuri po darbo adatas bado. Neskauda visai, nė trupučio.
O vakare labai stengiausi pasižiūrėti „Adelės Gyvenimas“ Romuvos kino teatre. Stengiausi, nes filmas strigo, o kantrybė seko. http://kinofestivalis.lt/lt/filmai/Adeles-gyvenimas-I-ir-II-skyriusPirmas penkias filmo minutes matėme penkis kartus. Mergaitė vis bėga į autobusą, ir nesuspėja. Ir viskas – filmas užstringa ir leidžia iš naujo. Mergaitė vis bėga į autobusą, gal šį kartą suspės? Nespėja. Ir vėl filmas užstringa. Galiausiai Romuvos darbuotojas atsistojęs pareiškė, kad kinoteatrui savivaldybės skirti pinigai „kažkur nuplaukė“, todėl dabar va tokia vat stringanti technologija... Nors išeinant girdėjau gandų, kad čia viskas dėl distributorių atipiratavimo metodų – tiesiog neišeina juostos paleisti pabandymui prieš rodant publikai... Žo, filmo nemačiau (išskyrus mergaitę, bėgančia į autobusą), pinigus grąžino. Bandys rodyti vėl – sekmadienį.
Ir tai dar ne viskas – eidama namo žiūriu, pilna rotušės aikštė žvakučių. Na, galvoju, kiek čia Kaune gali visko vykti? Vos atėjau iš karto gavau lankstinuką ir pasiūlymą uždegti žvakę „už gyvybę“. Tai vadinasi prieš abortą? -  Paklausiau. „Mes ne prieš ką nors... Mes UŽ GYVYBĘ. O Už ką jūs?“ http://kaunas.kasvyksta.lt/2013/10/30/rotuses-aiksteje-pagerbti-negime-kudikiai/
Aš tai už teisę rinktis. Tada įsivėliau į diskusiją apie abortus, šeimos planavimą, kontracepciją, gyvybės sąvoką ir moterų teises...  Jau ir žvakutės užgeso, ir rankos šalti pradėjo, o mes su ta mergaite vis dar diskutavome. Ne piktai – įdomiai.
Grįžau namo ir galvoju, reikia papasakoti, ne ką veikiau, bet Kauną. Fainai čia.




Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...