sofija ant sofos

Atsiverčiu šio mėnesio „Vogue“, o mano draugė, ta, kuri keliauja po pasaulį plaudama indus ir dirbdama fermose, juokiasi. Moki pinigus už prabangos reklamą, sako. Negaila? Žinau, matau, kad didžią dalį šito ir panašių žurnalų sudaro reklama. Gražios moterys, kurių oda be porų, o rankinės niekad nepraranda formos, jos žiūri kažkur, į tą skaitytojui nepasiekiamą tolį. Jos lieknos, prakauliais skruostikauliais, turbūt jau niekada pačios nesidaro pedikiūro ir jas pamatę vyrai svajoja uždirbti daugiau. Kai kurie vyrai pamatę jas pyksta, bet čia tie, kurie niekad nieko neuždirba ir nieko nesukuria. Pradėjusi dirbti su vintažiniais drabužiais ėmiau suprasti, kad mada – tai ne šiaip tuštučių paradas. Tai politika. Drabužis yra pareiškimas. Jis gali būti iššūkis. Klausimas. Maištas. Pokštas. Įrankis. Revoliucija, kaip pvz vienas japonų dizaineris kadaise pirmą kartą ant podiumo išleidęs juodai apsirengusias manekenes reabilitavo juodą spalvą – iki tol ji buvo dėvima tik gedulo atvej...

       Prieš porą mėnesių aikčiojau, kaip norėčiau bent vienai nakčiai apsistoti šitame istoriniame Kona Hotel, kurį visi vadina tiesiog rožiniu viešbučiu. Pastatas senutėlis, girgždantis, medinis, ir kvepia kaip tie namai, kuriuos mes su močiute prieš dvidešimt penkerius metus nuomodoavomės iš tokios senutės Palangoje. Mano vyras praktiškas: "kam nakvoti viešbutyje kai turi namus?" Bet likimas mane myli gal net labiau nei vyras - šiandien atvykusi į susitikimą žiū, kad moters "biuras" įsikūręs tame pačiame rožiniame viešbutyje. Gavau pašniukštinėti visus aukštus, o už vienų durelių net radau nuo 1920 m. neliestą vaistinėlę. ‪#‎ Havajai‬ - sala, kur pildosi norai.