Istorijos už kadro. Mada

Atsiverčiu šio mėnesio „Vogue“, o mano draugė, ta, kuri keliauja po pasaulį plaudama indus ir dirbdama fermose, juokiasi. Moki pinigus už prabangos reklamą, sako. Negaila?

Žinau, matau, kad didžią dalį šito ir panašių žurnalų sudaro reklama. Gražios moterys, kurių oda be porų, o rankinės niekad nepraranda formos, jos žiūri kažkur, į tą skaitytojui nepasiekiamą tolį. Jos lieknos, prakauliais skruostikauliais, turbūt jau niekada pačios nesidaro pedikiūro ir jas pamatę vyrai svajoja uždirbti daugiau. Kai kurie vyrai pamatę jas pyksta, bet čia tie, kurie niekad nieko neuždirba ir nieko nesukuria.

Pradėjusi dirbti su vintažiniais drabužiais ėmiau suprasti, kad mada – tai ne šiaip tuštučių paradas. Tai politika. Drabužis yra pareiškimas. Jis gali būti iššūkis. Klausimas. Maištas. Pokštas. Įrankis. Revoliucija, kaip pvz vienas japonų dizaineris kadaise pirmą kartą ant podiumo išleidęs juodai apsirengusias manekenes reabilitavo juodą spalvą – iki tol ji buvo dėvima tik gedulo atvejais. Net mano draugė anarchistė, ta kuri dalyvauja Londono protestuose, niekada nesišukuoja plaukų ir dėvi savo vaikino megztinius – net gi ji savo apranga byloja „man nerūpi mada, man nusispjaut“, o tada jos įvaizdį bando atkurti miesto hipsteriai, yuc‘iai ir kiti.

Ką man sako šio mėnesio „Vogue“ puslapiai? Nežinau, gal taip buvo visada, bet man atrodo, kad dabar, jau atkartojus visas praėjusio amžiaus tendencijas, svarbiausia yra istorija už kadro. Manekenės, atrodo, ne pozuoja, bet sustojusios tik akimirkai, pakeliui į kažkur, pas kažką.

Gal aš tik įsivaizduoju, bet smagu galvoti, kad grožiu persisotinusiame mados pasaulyje paklausia preke tampa istorija, ta kurią nujauti už kadro.