Amerika visada buvo paskutinė šalis mano kelionių sąraše. Kartais blogos nuotaikos kamuojama aš apie ją net sakydavau dramatišką „niekada !”. “O ko man ten? Bulkos ant bulkos pavalgyt?” – šaipydavausi iš jų hamburgerių kultūros, atsisakydama bet ką amerikietiško apskritai vadinti kultūra. Ir davė man dievas vyrą amerikietį, sakydamas: tu jį mylėsi labiau nei bet kurį kitą vyrą, ir Amerikos kultūra bus tavo vaikų kultūra. O dievo žodis visada juk tampa kūnu. Tai dabar vis srebiu iš šulinio, į kurį prispjaudžiau. Žinau, kad kas kartą atvykus į Žemyninę Ameriką vis mažiau dalykų mane stebins, kol galiausiai imsiu vis daugiau kuo stebėtis Lietuvoje. Gyvendama nuošaliausioje pasaulio vietoje, Ramiojo vandenyno viduryje, jau ir dabar dažnai nebežinau, kas vakariečiui didmiesčio gyventojui yra normalu? Šįsyk labai daug vaikščiojau po Šiaurės Rytų Portlando kaiminystę ir tiesiog fotografavau žmonių namus. Taip keistai jie man atrodė, tokie...
kelionės, knygos, kvailystės ir šeštadienio rytai ant sofos raidėmis mirgantys