Mano Amerika: šulinys, į kurį prispjaudžiau

Amerika visada buvo paskutinė šalis mano kelionių sąraše. Kartais blogos nuotaikos kamuojama aš apie ją net sakydavau dramatišką „niekada!”. “O ko man ten? Bulkos ant bulkos pavalgyt?” – šaipydavausi iš jų hamburgerių kultūros, atsisakydama bet ką amerikietiško apskritai vadinti kultūra.

 

Ir davė man dievas vyrą amerikietį, sakydamas: tu jį mylėsi labiau nei bet kurį kitą vyrą, ir Amerikos kultūra bus tavo vaikų kultūra.

 

O dievo žodis visada juk tampa kūnu. Tai dabar vis srebiu iš šulinio, į kurį prispjaudžiau.

 

Žinau, kad kas kartą atvykus į Žemyninę Ameriką vis mažiau dalykų mane stebins, kol galiausiai imsiu vis daugiau kuo stebėtis Lietuvoje. Gyvendama nuošaliausioje pasaulio vietoje, Ramiojo vandenyno viduryje, jau ir dabar dažnai nebežinau, kas vakariečiui didmiesčio gyventojui yra normalu?

 

Šįsyk labai daug vaikščiojau po Šiaurės Rytų Portlando kaiminystę ir tiesiog fotografavau žmonių namus. Taip keistai jie man atrodė, tokie gražūs, išpuoselėti, apsupti žiedais sprogstančių vaismedžių. O aplinkui nebuvo jokių automobilių, kai kuriuose kiemuose krykštavo vaikai, žmonių svetainės buvo be užuolaidų, ir aš galėjau puikiai matyti jų valgomuosius stalus ir ant sienų pakabintus ultra-modernius paveikslus. Kai kur žmonės sėdėjo į gatvę išeinančiose lauko terasose, linguodami supamose kėdėse ir kažką siurbčiodami iš keramikinių puodelių stebėjo gatvės ramybę – visai kaip rodo per „Portlandia“, ar kituose filmuose. Amerikos lyginimas su filmais – banalus, bet neišvengiamas. Bent tol, kol pati patikėsiu jos tikrumu.

-          Hi! – šypsodamiesi su manimi sveikinosi žmonės iš terasų.

-          Hi... – atsakiau jiems, kiek nedrąsiai.

Namai su žydinčiais sodais. Malonūs kaimynai.

 

-          Kadaise čia buvo išskirtinai juodaodžių rajonas. Mano tėtis man draudė čia ir koją įkelti. O jeigu kada tekdavo kokiais reikalais važiuoti pagrindine gatve – užsidarydavome langus ir užrakindavome automobilio dureles. Bet dabar, pati matai – gentrifikacija...  – pasakojo kaimynė.

 

Grįžusi po pasivaikšiojimo Portlando miesto centre anytos klausiu:

-          O pas jus čia vidury gatvės ant dėžės užsilipęs ir apie Jėzų Kristų ar pasaulio pabaigą visa gerkle rėkiantis žmogus yra įprastas vaizdinys?

-          Taip. – užtikrintai sako anyta, į šiukšliadėžę mesdama ką tik išvirtus makaronus.

-          O kas negerai su makaronais? – klausiu.

-          Susimaišiau ir išviriau ne tuos...

Gelbėju makaronus nuo šiukšliadėžės, pažadėdama juos dar šiandien suvalgyti. Pasidarysiu makaronų salotų, ar ką... Amerikoje labiausiai pasigendu sakralumo, o Amerikiečiai manyje – racionalumo.

 

-          Bet tu juk žinai, kad nieko blogo nenutiks, jei grįžusi namo kažko pasiimti nepasižiūrėsi į veidrodį? – klausia.

-          Žinau. Bet mane taip močiutė mokė. Dar mane mokė pabučiuoti ant žemės nukritusią duoną. Lietuvoje yra toks priežodis: jei dega troba, o duonos kepalas apverstas, tai pirma atversk duoną, o tada jau bėk iš degančios trobos...

Tyla. Tada pakeičiame temą. Vėl apie bepročius. JAV iš esmės nėra jokios institucijos, kuri juos prižiūrėtų. Laisvoje šalyje psichiškai nesveiki žmonės klaidžioja gatvėmis laisvi ir dalinasi savo vizijomis su praeiviais.

-          O tai saugu? – klasiu. – Jie nepavojingi?

-          Šita kaimynystė – viena saugiausių.

 

 

Važiuojame pietauti su uošviu ir jo kolegėmis. Aš, iš dalies stengdamasi pritapti, iš dalies tikėdamasi padaryti smagią nuotrauką instagramui, užsisakau „Portlandia“ pavadintą veganišką burgerį, su burokėlių maltinuku ir daržovėmis. Kai su padėklu ateinu prie pietų stalo, mano kompanija jau baigusi valgyti. Tik viena iš moterų vis dar baiginėja savo makaronus. O aš kaip kvaiša, maniau pietūs yra pietūs, stoviu priešais juos su salotomis, sriuba ir burokėlių burgeriu, ir prisimenu kadaise kažkokiame bobžurnalyje skaitytą interviu su Penelope Kruz. Tada ispanė skundėsi filmavimo JAV niuansais „aš dar nė nepradedu valgyti, o jie jau rėkia, kad pietų pertrauka baigta.“

 

Srebiu sriubą skubėdama, su įsivaizduojamu europietišku Penelopės Kruz grakštumu, ir sakau savo giminėms: aš tą burgerį pasiimsiu išsinešimui, ir jūs galėsite tuoj pat grįžti į darbus. Visi tyli. Interpretuoju tylą: reikia skubėti. Sukemšu salotas nekramčiusi, ir vėl sakau, kad burgerį pasiimsiu išsinešti. Vėl tyla, bet niekas nekyla nuo stalo. Iš po traškios duonelės kyšo viliojantis burokėlių maltinis. Burgeris aušta. Nebežinau, ką daryti. Visi jau pavalgę. Kiek pasimuisčiusi labai greitai sukemšu skanųjį burgerį jo taip ir nenufotografavusi. Man baigus valgyti amerikiečiai dar pusvalandį sėdi prie tuščio stalo ir šnekučiuojasi. Skubėjau be reikalo?

 

 

Naujiena man buvo ir vaikų žaidimų aikštelė žaliuojančiame parke. Žinau, kad tokių turbūt yra ir Lietuvoje, yra ir Havajuose – bet į jas aš tiesiog iki šiol nėjau. Ir staiga atsidūrusi tarp daugybės snargliuotų mažylių ir nuobodžiaujančių mamų, stebėjau save tarsi iš šalies: ar per daug saugau savo dukrą? Ar per garsiai su ja kalbu? Ir kiek tas mamų kalbėjimas skirtas mažyliams, o kiek – aplinkinių ausims? Su Žemyna šnekuosi linksmai ir, aišku, lietuviškai. Šalia manęs su vaiku žaidusi ir su mažyliu angliškai kalbėjusi mama manęs pasiklausiusi staiga demonstratyviai garsiai prabilo lenkiškai. „Ir tikrai, atrodo kaip lenkė“ mąstau sau ir pykstu ant savęs, o gal ant pasaulio, išmokiusio mane mąstyti klišėmis.

 

„Nespręsk pagal vieną žmogų apie visą Ameriką. Nespręsk pagal lenkę apie lenkes...“ sakau sau.

 

-          Bet ta istorija žaidimų aikštelėje su lenke – tikrai keista. – vėliau kraipė galvą mano anyta.

Vakarienei valgiau makaronų salotas. Iš principo. Nors Amerikoje nebadauja jokie vaikai.