sofija ant sofos

„Ot durnė, sumokėjau trisdešimt dolerių, kad paspoksočiau į turtingųjų gyvenimo liekanas“ pykau ant savęs iš karto, vos įžengusi į pirmą prietemoje skendinčią parodos salę. Ant pakylos pasieniais buvo išrikiuotos prožektorių apšviestos baltos beveidės manekenės apvilktos dizainerio Oskaro de la Rentos drabužiais. Beveik prie kiekvieno kostiumo eilėse laukė žmonės. Išsitraukiau telefoną, padariau porą nuotraukų ir pasibaigė išmaniojo atmintis. Pasitraukusi į tamsų salės kampą geras penkiolika minučių tryniau senas nuotraukas, skaudančia širdimi spręsdama kurioje iš penkių beveik vienodų portretų mano Žemyna atrodo mieliausiai? Trinti pusryčių nuotrauką ar saulėlydžio? Galiausiai, netekusi kantrybės, viena ranka laikydama ant peties užmigusią dukrą, kita be gailesčio ištryniau du buitinius filmukus. „Kas tie pirmieji vaiko žodžiai, palyginus su Oskaro de la Rentos kostiumais?!“ – bandžiau save guosti.   Iš Havajų, kur tris šimtus šešiasdešimt dienų per metus aviu gumines šle...

Namuose tokia betvarkė, kokia gali būti tik žinant, kad neužilgo išsikraustysime ir į viską numojus ranka. Ant grindų mėtosi pliažo rankšluosčiai, Žemynos pusryčių liekanos, pieštukai, ir mano šįryt taip džiugiai vyrui demonstruotos liemenėlės iš „Victoria Secret“. Vakar vėlai vakare parskridau iš Honolulu. Šešis, septynis kartus jau buvau šitam mieste? Nebežinau. Ir nors kadaise, kaip tikra Londonietė sąžiningai vengdavau Oksfordo gatvės, dabar kas kartą sugrįžusi į Honolulu aš būtinai noriu klaidžioti po Waikiki. Ir kas kartą vaikštant tomis saulėtomis alėjomis, tarp dangoraižių ir palmių ir prabangių parduotuvių vitrinų mane apima malonus jaudulys ir beprotiškas daiktų alkis. Gyvenant Didžiojoje saloje metus laiko užtenka vienų guminių šlepečių ir poros marškinėlių iš sekondhendo, bet vaikštant po Waikiki parduotuves atrodo, kad būsiu žymiai laimingesnė nusipirkusi tą suknelę, ir tas basutes, o jeigu dar turėčiau šitą žalią rankinę... -       ...