Babuškų mada. Oskaras de la Renta. San Franciskas.

„Ot durnė, sumokėjau trisdešimt dolerių, kad paspoksočiau į turtingųjų gyvenimo liekanas“ pykau ant savęs iš karto, vos įžengusi į pirmą prietemoje skendinčią parodos salę. Ant pakylos pasieniais buvo išrikiuotos prožektorių apšviestos baltos beveidės manekenės apvilktos dizainerio Oskaro de la Rentos drabužiais. Beveik prie kiekvieno kostiumo eilėse laukė žmonės. Išsitraukiau telefoną, padariau porą nuotraukų ir pasibaigė išmaniojo atmintis. Pasitraukusi į tamsų salės kampą geras penkiolika minučių tryniau senas nuotraukas, skaudančia širdimi spręsdama kurioje iš penkių beveik vienodų portretų mano Žemyna atrodo mieliausiai? Trinti pusryčių nuotrauką ar saulėlydžio? Galiausiai, netekusi kantrybės, viena ranka laikydama ant peties užmigusią dukrą, kita be gailesčio ištryniau du buitinius filmukus. „Kas tie pirmieji vaiko žodžiai, palyginus su Oskaro de la Rentos kostiumais?!“ – bandžiau save guosti.

 

Iš Havajų, kur tris šimtus šešiasdešimt dienų per metus aviu gumines šlepetes, į žemyną ištrūkstu geriausiu atveju kas pusmetį. Šįsyk, pirmą kartą lankydamasi San Franciske ir gavusi pasiūlymą pasižvalgyti O. de la Rentos retrospektyvose, sutikau ilgai negalvojusi, nes norėjau išvengti lietaus ir pasisemti aprangos idėjų... kitam gyvenimui, kai užauginusi savo būsimus vaikus gyvensiu kur nors Niujorke ar Vienoje.

 

Bet mano telefonas užsispyrė, ir šįsyk buvau priversta parodą patirti, o ne fotografuoti. Žmonės aplink kostiumus spietėsi tyliai, kalbėdamiesi pašnibždomis, pagarbiai tarsi bažnyčioje. Vieni skaitė aprašymus, kiti darėsi asmenukes, o aš vos įžengusi į antrą parodos salę tvirtai pažadėjau sau, kad daugiau niekada neklausysiu vyro pastabų dėl aprangos. Nieko neklausysiu, tik savo vidinio balso! Flamenko įkvėptos kolekcijos centre tartum altorius stovėjo auksinė ilgarankovė karoliukais siuvinėta suknelė su ryškiai rožiniu, o iš kitos pusės oranžiniu apsiaustu. „Nedera!” rauktų nosį namiškiai ar stilistai, kritikuodami moters pasirinkimą. Bet kai tai padaro Oskaras de la Renta, žmonės ploja rankomis ir vėliau samdo rašytojus, kad tinkamai parinktų žodžius „įkvėptas tradicinės matadorų aprangos vakarinis kostiumas tampa rafinuota ispaniško temperamento, koridos dramatizmo ir aukštosios mados samplaika“ (žodžius čia sugalvojau pati, nes tikslios citatos neprisimenu).

 

 

Kitoje salėje – manekenės prie vakarinių suknelių papuoštos tadžikiškomis kepurėmis; nūdienos Indijos hipių pamėgtos „alibaba“ kelnės priderintos prie vakarinio švarkelio; ir nuostabus, nubloškiantis į „Ana Karenina“ ir rusiško „Raudonoji gėlelė“ animacinio filmuko realybes, žavingosios babuškos renesansas. Babuškos!

 

 

„Jūs esate pakabos drabužiams“ – prisiminiau kadaise modelių agentūros vadovės mums, tada dar niolikinėms manekenėms išsakytus žodžius. Nieko asmeniško. Žmonės turi matyti drabužį, o ne asmenybę. Todėl de la Renta kostiumai ir buvo apvilkti ant baltų, plikų, beveidžių plastmasės gabalų – kad žiūrėtume į audinius ir blizgučius, o ne į moterų akis. Tačiau ilgainiui, turbūt kokioje ketvirtoje parodos salėje (kokia laimė, kad mano dukra miegojo taip ilgai!) pamažu ėmiau ilgėtis pačios Moters, kurią taip aukštino ir kuriai kūrė genialusis dizaineris. Nes ta iš pažiūros bjauri leopardo kailio raštais marginta suknelė gal būtų ir visai nieko, jeigu ją vilkėtų Keit Blanšet, tragiška ant botokso prisisiurbusios bandito žmonos, ir tikras avangardas ant prasirūkusios čeburėkų pardavėjos kūno.

 

„O kurią vilkčiausi aš?...“ Trisdešimt dolerių, kad tartum pro rakto skylutę pažiūrėčiau į jau pasenusias kolekcijas slapto ir glamūrinio pasaulio, kuriame man nėra vietos. Kad pasijusčiau susikuitusia mamele stebėdama ne tik pačius kostiumus, bet ir jų apžiūrėti atėjusias stilingas San Francisko fašijonistas. Moteris su plunksnomis galvoje, moteris su indėnišku žydros zomšos švarkeliu, moteris su balta nerta apykaklaite... Bučiau nusivilkusi savo apsipūkavusį megztinį, bet gi ant rankų nešiausi miegančią Žemyną.

 

Paslaptingas sodas su pūstomis taftos suknelėmis. Pastelinių spalvų balinė apranga priderinta prie pankiškų skiauterių. Priderinta? Penkta parodos salė, Holivudas. Ekrane matome ant raudono kilimo pozuojančias garsias moteris, kurioms kūrė Oskaras de la Renta. Mano draugė fotografuoja parodą ir pažada atsiųsti nuotraukas.

-          Iš visų suknelių rinkčiausi šitą. – galiausiai apsisprendžiu.

-          Ir kur su ja eitum? – klausia draugė.

-          Tik duok man tą suknelę, aš rasiu kur su ja eiti. – staiga tampu ryžtinga.

 

Po parodos jaučiuosi pakylėta ir įkvėpta. Duodu dukrą palaikyti anytai, ir nuėjusi į tualetą pasileidžiu plaukus. Visą kelią namo prisimenu kadaise aplinkinių nuomonės sutriuškintas mano aprangos idėjas. Prieš septynerius metus iš Maroko grįžau su beprotiškai patogiu kaftanu. „Bet negi tu su juo ir Kaune po miestą vaikščiosi, kaip kokia...??“ O po to į Maroką susiruošė J. Statkevičius... „Kaip apsivogusi čigonė tu su savo visais žiedais“. „O kam tau tas taškas ant kaktos? Juk tu ne indė.“

 

Sumokėjau trisdešimt dolerių, kad daugiau niekada neklausyčiau niekeno nuomonės apie savo drabužius. Juk pasisydamas taisyklių net pats O. De la Renta niekada nebūtų tapęs mados pasaulio Maestro.

 

Dabar belieka sulaukti progos pasipuošti. Pakvieskite mane į puotą, prašau.