Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“

Aš pakeliu ranką.

„Labai bijau“ sakau.

Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį.

Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi žuvis buvo nekvaila – ji pastebėjo, kad ryški šviesa pritraukia planktoną, kuriuo mantos ir minta.

Manta šalia restorano pasirodydavo kiekvieną vakarą, vėliau ji šitaip “medžioti” išmokė ir savo vaikus, vaikai – jos anūkus. Havajuose yra visa mantų giminė, kurios išmoko tokio elgesio. 1992 m. buvo suorganizuota pirmoji ekspedicija į naktinius vandenis, kuomet žmonės akis į akį susitiko su mantomis. Nuo tada susidomėjimas ir šia veikla vis plėtėsi. Dabar naktinis manta ray snorkel yra įtraukiamas į „ką privalai padaryti prieš numirdamas“ „įdomiausia patirtis Havajuose“ ir panašių sąrašų topus.

Vandenynas buvo maloniai vėsus, panardinusi galvą po vandeniu lėtai kvėpuodama stebėjau prožektoriaus šviesioje spindinčias pailgas žuvytes. Į ranką įgėlė mažytė medūza.  Dugno beveik nesimatė, tik tamsus koralų rifo šėšėlis. Netrukus išvydome didžiulį juodą siluetą. Manta, lėtai plasnodama savo juodais sparnais kilo prie mūsų, pražiojusi savo burną, kurioje, kapitono žodžiais tilptų dvi žmogaus galvos“. Priplaukusi taip arti, kad atrodė tuoj tuoj susiliesime, pajutau kaip nuvilnijo jos sujudintas vanduo. Po manimi padariusi sulėtintą salto ši paslaptinga žuvis nuplaukė atgal.

Ji kilo ir leidosi, kilo ir leidosi, kas kartą priversdama mane sulaikyti kvėpavimą, bet vos jai nutolus imdavau jos ilgėtis ir dairiausi – kur ta manta? Kur?

Ir visai nebijojau. Dabar, atrodo, plaukčiau ten kasnakt. Gera žinoti, kad ir tamsiuose vandenyse gyvena angelai.