Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kaip parašyti ir išleisti knygą?


Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?

 

Kantriai.

 

(Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)

 

Nuosekliai.


Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti.


Neskubinti pabaigos.

 

(Rašant )Reikia plano ar nereikia?

 

Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?

 

Ar rašymas yra romantiškas?

 

Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad galėčiau rašyti. Rašydama svajojau. Sąmoningai rašymo nesirinkau (o gal nedrįsau rinktis, rizikuoti?) kaip pragyvenimo šaltinio, nes iki šiol bijau kitus pažįstamus rašytojus apėmusio kartėlio ar nesuprasto genijaus sindromo.

 

Bet

 

Vis dėl to

 

Nepažįstamiesiems prisistačiusi kaip rašytoja iš karto pajuntu aplink mane suspindinčią paslaptingumo ir romatikos aurą.
 
 
 
 
Čia fotosesija Londone. Fotografė Eva Grin mane susirado ir fotografavo vien todėl, kad esu rašytoja. #Romantika #Rašymas kavinėse, o po to kitą dieną vėl važiavau į Anglijos kaimą slaugyti neįgaliųjų #Realybe
 

 

Kill Your Darlings

Šį posakį išgirdau visai neseniai iš vienos angliškai rašyti besimokančios draugės. Būdavo ir man, žinau, kad būna ir kitoms rašytojoms – kai prisirenka juodraštyje visokių mielų gabaliukų, kurie šmaiškčiai skamba, gal lyriškai skamba, pačiai autorei (-iui) labai patinka, bet niekur į kontekstą lyg ir neįsipaišo. Tada kamuojiesi, o kartais net visą siužetą pakeiti, kad įterptum TĄ dalį. Man palengvėjo, sužinojus, kad rašytojų tarpe visuotinai atpažįstamas ne tik pats reiškinys, bet ir pasiūlomas aiškus sprendimas. Ką su tais brangiaisiais daryti? Nužudyti. Ištrinti. (Aš tai paslapčia renku juos į tokį failą „Iškarpos“. Vieni renka tuščius stiklainius, kiti medžiagų atraižas, aš  - tekstukus. O gal prireiks J )

 

Filtrai. Kam pirmiausiai rodyti knygos rankraštį?
 
 
 
Visiems tik ne leidyklai. Skaitydama užsienio autorių knygas su lengvu pavydu atsidusdavau matydama per kelis puslapius besitęsiančias padėkas žmonėms, prisidėjusiems prie knygos kūrimo. O kodėl aš taip negaliu? Galiu.

 

Perlipti per save ir surasti kuo daugiau knygos turinio srities ekspertų. Tai gali būti ir medikai, ir keliautojai, ir politologai, istorikai, ir namų šeimininkės ar mažamečių vaikų mamos – žiūrint apie ką, kam bus skirta knyga.

 

Ir tik perėjusį per daugybę filtrų, pataisytą atsižvelgiant į pastabas ir pačios autorės bent dussyk perskaitytą rankraštį, t.y. geriausią įmanomą jo versiją, o ne „maždaug čia kažką, o po to dar pakeisiu...“  -  tik jau išpopintą ir ir išmyluotą tekstą yra verta siųsti į leidyklą.

 

Kaip rasti leidėjus?

 

Žinau, kad daugumą pirmą kartą bandančių išleisti knygą mano, kad reikia atspausdinti knygą ir tą rankraštį nunešti į leidyklą. Man kažkodėl visa tai rodosi kažkaip dramatiškai. Galima viską daryti paprasčiau:

 

1. Google rasti pagrindinių Lietuvos leidyklų elektroninio pašto adresus.

 

2. Parašyti jiems trumpą laišką apie save. Kas esate, ką veikiate, kuo esate įdomus, kokie jūsų gyvenimo pasiekimai ar patirtys gali sustiprinti jūsų, kaip rašytojo autoritetą. Paklausti, ar leidėjus domintų paskaityti knygos rankraštį.

 

3. Laukti atsakymo, ir rankraštį siųsti e. paštu, tik leidyklai sutikus jį skaityti.

 

4. Laukti.
 
 
 
 
5. Laukti.
 
 
6. Ilgai (kokį mėnesį) laukus galima parašyti mandagų elektroninį laišką, ir pasiteirauti, kaip sekasi vertinti rankraštį.

 

7. Laukti.

 

Paprastai leidyklos užtrunka apie 3-7 savaites, kol perskaito ir įvertina rankraštį. Jeigu viskas gerai, tuomet pasiūlo autorinę sutartį.

 

Jeigu nei viena iš didžiųjų leidyklų nesusidomi rankraščiu, viską pradėti nuo pirmo punkto ir siųsti laiškus į mažesnes, mažiau žinomas leidyklas.

 

 

Milijonai.

 

Jų nebus.

 

Ką daryti jei leidykla atsisako spausdinti mano knygą?

 

a)      Verkti ir nieko nedaryti

b)      Rašyti toliau

c)       Visiems pasakoti, kad knyga pralenkė savo laiką, yra neformatas ir leidėjai nieko nesupranta

d)      Patalpinti knygą online nemokamai ir laukti skaitytojų reakcijų

 

Ko NEdaryti, jei leidykla atsisako spausdinti mano knygą?

 

Daryti giminės rinkliavą, imti paskolą ir leisti knygą pačiai.
 
 
 
 
 
 
Linkiu gaivališko įkvėpimo, gero redaktoriaus ir didelės SĖKMĖS !




 
 
P.S. Tas lietuviškas noras pasiteisinti... šitas tekstas atsirado tikrai ne iš arogancijos, bet todėl, kad manęs labai dažnai šito klausia "Kaip parašyti/išleisti knygą?". Ir todėl, kad pati jau esu dirbusi/dirbu su penkiomis didžiausiomis šalies leidyklomis. Linkėjimai iš Havajų :)
 
 
 
 
 
 
 
 

                                                                                  
 
 
Penkta mano knyga, romanas "TRISDEŠIMT" pasirodys sausio mėnesį.
 
 
 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi?
Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais.
Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktorių jogos …

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas.

Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui?

Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimenu Budos biografi…

Pagyventi Havajuose dykai? Aha

Kas norite pagyventi Havajuose už dyką? Aš rimtai. Havajai man primena Indiją – ne senąja kultūra, bet nūdienos naujojo amžiaus plaukuotųjų subkultūromis. Azijoje juos vadina hipiais, backpack‘eriais (kuprinėtojais), na o Havajuose pamačiusi iškeltą susivėlusio tranzuotojo nykštį iš karto pagalvoju: „vuferis“. 

Vufingas, trumpai tariant, tai darbo mainai už maistą ir pastogę. Terminas kilęs iš WWOOF (willing workers of organic farms), ir viskas prasidėjo nuo jaunimo dirbančio fermose JAV. Havajuose visada reikia darbo jėgos rinkti kavos pupeles, skinti makadamijų riešutus, prižiūrėti tropinių vaisių sodus ir t.t. Tokie darbo mainai pritraukia gamtos mylėtojus, aplinkosaugos studentus ir dažnai tiesiog norinčius pagyventi Havajuose. Dabar sąvoka „vufinti“ labai išsiplėtusi, dažnai tai gali būti ne tik darbas fermose, bet ir darbas hosteliuose, viešbučiuose, kepyklose.
 Sąlygos priklauso nuo susitarimo. Paprastai, kuo geresnė gyvenimo kokybė, tuo daugiau valandų tenka plušti. Saloje nesen…