sofija ant sofos

Ilgai galvojau, kaip apib ūdinti tą šaižų povo riksmą: kažkas tarp katės, pelėdos ir orgazmą patiriančios moters. Galiausiai nusprendžiau palikti tiesiog „povo riksmas“, o kas niekada negirdėjo povo riktelint – galės pagūglinti ar pajūtūbinti. Galų gale, jūtūbą įsijungti moka jau net mano pusantrų metų dukrytė. Taigi... rytą mus pažadino povų riksmai. Kambario duris tyčia palikome atidarytas, kad labiau pasinertume į džiunglių atmosferą. Nuo mašalų saugojo ant durų įtaisytas tinklelis. Miegamąjį gavome pagrindiniame pastate šalia lauko svetainės ir lauko baro, kur galima nusipirkti žaliųjų glotnučių, arbatų ir iš vietoje užaugintų kakavos pupelių paruoštų šokoladinių triufelių. Tiesą sakant viskas čia, išskyrus miegamuosius, yra lauke: ir virtuvė, ir jogos kambarys, ir net tualetai, nors ir su marmurinėmis grindimis, pastatyti lauke. Pagrindinį tamsaus medžio Balio architektūros stiliaus pastatą juosia terasa, kurios priekyje pakabinta siūbuojanti lova. Joje atsigulusi ir ilsėj...

Visai netoli mano mamos namų yra dėvėtų drabužių parduotuvė, į kurią kas kartą užeinu vos grįžusi į Lietuvą atostogų. Šypsodamasi pasisveikinu su paniurusiomis pardavėjomis ir pasiraitojusi rankoves stumdau pakabas į šalis, kol randu kokį šiltą juokingą megztuką, spalvotą suknelę, džinsinį švarką ar XXL dydžio palaidinę už 0,5 euro , kuri būtų per didelė net mano storulei tetai Irutei, bet audinys išmargintais tokiais nerealiais 80’s ra štais, kad nepasiūti iš jos pagalvėlės būtų tiesiog nuodėmė. Parduotuvę visada palieku laiminga, nesvarbu ar su pilnu maišų skudurų, ar tąsyk nieko įdomaus neradusi – ir tik jau žengiant pro duris laukan, į judrią senamiesčio gatvę, mane apima nemalonus dežavu.   Taip būdavo ir prieš dešimtį metų, tik anuomet aš, dar moksleivė, ar pirmo kurso studentė, nerdavau lauk žemai nuleidusi galvą, vildamasi pakeliui nesutikti jokių pažįstamų, o „jei sutiksiu, apsimesiu, kad nematau“. Klasiokės juk užjuoktų negyvai, bet dar baisiau, atrodė, jei mane išein...

  Atėjusi į parduotuvę, kur tarp šimtų spalvotų siūlų ričių, medžiagų rietimų ir kitų siuvimo rakandų sukabinti ir augalų motyvais išmarginti tradiciniai havajietiški kiltai, daugiau iš mandagumo paklausiu: ar galima fotografuoti?  - Ne, - atsako pardavėja. – Galite fotografuoti nebent bendrą vaizdą. Kiltų raštai – intelektinė nuosavybė.    (Bet aš vis tiek porą nufotografavau...) Havajietiškas kiltas – tai baltos ar kitos šviesios spalvos lovatiesė, ant kurios rankomis prisiūtos simetriškos aplikacijos. Čia dažniausiai vyrauja vos dvi ar trys spalvos, todėl kiltai atrodo skoningai ir dažnam keliautojui kyla pagunda tokiu tradiciniu rankdarbiu papuošti savo lovą namuose.  Manoma, kad pirmieji kiltai pradėti gaminti dar  1820 m., pirmą kartą istoriniame šaltinyje havajietiški kiltai paminėti 1870 m., Izabelos Bird memuaruose “Šešeri metai Sandvičo salose“....

Anksčiau tai būčiau per vakarą surūkiusi dvidešimt cigarečių, užpylusi jas dviem buteliais vyno ir pabėgusi nuo liūdesio tiesiai į pagirias. Arba išlėkusi pasivažinėti po naktinį Kauną su ant viso garso paleista muzika, degalinėje nusipirkčiau kavos, o po to nemiegočiau visą naktį rūkydama balkone. Arba išeičiau pasivaikščioti po vakarėjantį Londoną, stebėčiau keistus žmones, nusipirkčiau brangius kvepalus. Arba eičiau į naktinį klubą, kad ir viena, ir ten pasibučiuočiau su kokiu nors gražiu barzdočiumi. Nu, jeigu būtų visai blogai, tai nusipirkčiau skrydį į Indiją. O Indijoje medituočiau, giedočiau, raityčiausi visokiomis jogos pozomis, galiausiai nueičiau pas kokį nors šarlataną, kuriam sumokėjusi penkis šimtus rupijų išgirsčiau, kad viskas bus gerai.   Bet dabar aš nerūkau, nevartoju alkoholio, negeriu kavos. Gyvenu rojuje, kur nėra brangių kvepalų parduotuvių, nes visi čia kvepia saulės kremais ir vandenynu. Negaliu garsiai užleisti muzikos, nei niekur išvažiuoti, nes...