SEKONDHENDAS mano spintoje!

Visai netoli mano mamos namų yra dėvėtų drabužių parduotuvė, į kurią kas kartą užeinu vos grįžusi į Lietuvą atostogų. Šypsodamasi pasisveikinu su paniurusiomis pardavėjomis ir pasiraitojusi rankoves stumdau pakabas į šalis, kol randu kokį šiltą juokingą megztuką, spalvotą suknelę, džinsinį švarką ar XXL dydžio palaidinę už 0,5 euro, kuri būtų per didelė net mano storulei tetai Irutei, bet audinys išmargintais tokiais nerealiais 80’s raštais, kad nepasiūti iš jos pagalvėlės būtų tiesiog nuodėmė. Parduotuvę visada palieku laiminga, nesvarbu ar su pilnu maišų skudurų, ar tąsyk nieko įdomaus neradusi – ir tik jau žengiant pro duris laukan, į judrią senamiesčio gatvę, mane apima nemalonus dežavu.  Taip būdavo ir prieš dešimtį metų, tik anuomet aš, dar moksleivė, ar pirmo kurso studentė, nerdavau lauk žemai nuleidusi galvą, vildamasi pakeliui nesutikti jokių pažįstamų, o „jei sutiksiu, apsimesiu, kad nematau“. Klasiokės juk užjuoktų negyvai, bet dar baisiau, atrodė, jei mane išeinančią iš dolerinės būtų pamatęs Tomas – jaunas verslininkas, dėl kurio anuomet buvau pametusi galvą. Apie „ponių laimėje“ rastus lobius girdavausi tik mamai ir geriausiai draugei. Visas likęs pasaulis turėjo patikėti, kad aš kažkokiu stebuklingu būdu nusiperku naujus Lietuvoje neegzistuojančių prekių ženklų drabužius. Todėl mokyklos rūbinėje pamačiusi gražuolės Godos striukę iš „Next“ tik sąmokslininkiškai mirktelėjau akį, o širdyje tapo lengviau. Vadinasi net ji kartais užsuka į „skudurynus“...

Ir tik atsikrausčiusi į Londoną pamačiau, kad „geriausi“ mano atsivežti daiktai tebuvo masinės gamybos produktai, o vietinės stilingos hipsterės puošėsi margomis močiučių suknelėmis, prie kurių derino baltas puskojines ir juodus lakinius batelius. Dairiausi kaimietukės didmiestyje akimis stebėdamasi, žavėdamasi, bodėdamasi, kol galiausiai, padirbėjusi Londono highstreet drabužių parduotuvėse ir pati sukūrusi vintažo verslą supratau, kodėl garsūs japonų mados fotografai medžioja sekondhendu pasipuošusias gatvės madų ikonas.

 

 

Pasaulyje, kur kvailelis gali nusipirkti padirbtą, o turtingesnis žmogus – tikrą neįtikėtinai brangią dizainerio rankinę ar batus, kur madinga H&M palaidinė kainuoja mažiau nei sumuštinis su sūriu centrinėje Europos didmiesčio aikštėje, natūralu, kad vertingiausiais tampa daiktai, turintys istoriją.

Vintažo statusu gali didžiuotis ne jaunesni nei dvidešimties metų drabužiai (skirtingas amžiaus cenzas taikomas sūriams, vynams, baldams ir t.t.). Jie vertinami jau dėl pačio išlikimo fakto,  tai pat dėl kokybės  ir istorinės reikšmės. Kiekvienas apdaras yra pareiškimas, kuris gali būti transliuojamas rimtai, arba ironiškai. Psichodeliniais raštais marginta trapecijos formos suknutė subtiliai primins apie seksualinę šešiasdešimtųjų revoliuciją, garinto džinso švarkelis ne vieną privers niūniuoti 80’s pop dainas, o visai neseniai teisėtą vintažo vardą gavęs dešimtojo dešimtmečio stilius vieniems kels nostalgiškas šypsenas, kitus privers pasijusti senstelėjusiais – juk, atrodo, tai buvo dar taip neseniai!

Vintažiniai drabužiai, karaliaujantys intelektualų ir neformalų spintose būna pirkti už kelis eurus įvairiuose blusturgiuose, brangiau - butikuose, o kartais parduodami už dešimtis tūkstančių svarų privačiuose meno aukcionuose. Tačiau ant visų prekystalių šie daiktai atkeliauja iš paprastų žmonių spintų, dažnai tiesiog išmesti, paaukoti labdarai, sugrūsti į juodus plastikinius maišus, kuriuos penktą ryto iš sunkvežimio išverčia ant žemės vintažo dyleriams gerai žinomame Rytų Londono Depfordo turguje. Ten, beje, galima rasti ir nuostabių ne vintažinių, paprastų dėvėtų drabužių.

 

 

Sąmoningų vartotojų rūbų hierarchijoje vintažiniai – tai tarsi vardiniai dizainerių gaminiai, brangūs ir tausojami (tiesą sakant nuo galvos iki kojų skoningai apsirengti vien vintažu yra gan sudėtinga), o visi kiti dėvėti drabužiai – lyg koks „Zara“ ar tiesiog „Maxima“ pirktas daiktas.

„Tu tik apsimeti, kad nenori naujų brangių daiktų. Iš tiesų tiesiog negali sau to leisti“ – kandžiai sakė tas pats Tomas, po keleto metų vis dėl to atvažiavęs man iš paskos į Londoną.

Ak! Jau aš tai tikrai žinau, koks geras jausmas yra nuplėšti etikėtę, išlupti visus čežančius celofanus ir apsivilkti naujumu kvepiantį rūbą. Bet, finansines „galiu-negaliu“ vulgarybes paliekant nuošalyje – girdamasi, kad rūšiuoju šiukšles, bėgioju parke ir geriu šviežias sultis... na niekaip negalėčiau didžiuotis naujais pigios greitos mados produktais. Šiurpą kelia kai kurių garsenybių pagyros apie tai kaip jie kasmet visiškai atnaujina savo garderobą. Todėl jau daugybę metų drabužius perku padėvėtus, ypatingomis progomis puošiuosi vintažu ir taupau pinigus Vivienne Westwood suknelei – mat ši dizainerė niekada nedaro išpardavimų, nes skatina savo klientus pirkti atsakingai ir ilgam.

 

 

Juokingiausias girdėtas argumentas prieš dėvėtus drabužius: „jie turi blogą energetiką“. Lakios fantazijos žmogus turbūt įsivaizduoja, kaip apsivilkęs seno niurzgos marškinius ir pats staiga taps pesimistu. Jeigu tokie dėsniai veiktų, tai mes visi jau seniai plūstume kruvinu prakaitu ir springtume ašaromis pajutę, kokį nuovargį jaučia nevėdinamuose Azijos siuvimo fabrikuose vergaujantys vaikai adatų subadytais pirštukais. Pigūs nauji drabužiai visada susiję su juos gaminančių žmonių išnaudojimu. Plaukiojame viešuose baseinuose, sėdime lėktuvų ir autobusų sėdynėse, kuriose prieš tai orą gadino kiti, restoranuose valgome iš daug kartų naudotų lėkščių, vairuojame naudotus automobilius, perkame kitų žmonių būstus, net įsivaikiname jų vaikus. Tad iš kur ta dėvėtų drabužių baimė? Atsakymą leisiu sugalvoti patiems.

 

Realūs DD trūkumai:

Juos reikia skalbti.

Ne visada rasi tai ko reikia. Einant apsipirkti į skudurynus teoriškai gali nusiteikti, kad „einu ieškoti batų ir palto“ bet praktiškai tai grįši namo su suknele ir dviem tobulomis skrybėlėmis.

Reikia kuistis. Prekės čia geriausiu atveju išdėliotos pagal spalvas, o į vitrinų idėjas geriau nesidairyti.

DD pliusai:

100% Ekologiški

Beveik garantuotai vienetiniai – vintažo pasikartojimo istorija man nutiko vieną kartą Paryžiuje, kai kanadietė prisiekė turinti tokį patį megztinį namuose. Net ir paprasčiausi dėvėti drabužiai dažnai būna ne iš praėjusio bet dar senesnio sezono, todėl pamatyti kitą žmogų vilkint tą patį gatvėje tikimybė labai nedidelė.

Pigūs

Už DD gautas pelnas dažnai tenka labdarai arba privačioms apsukrioms tetutėms, kas vis tiek yra geriau nei beveidis korporacijų verslas.

Pagauna azartas ieškant – tai tampa savotišku sportu, kai negali ramiai praeiti pro sekondhendą, nes žinai, kad ten kalnai lobių po euriuką. Kita vertus, tai gali būti ir gera alternatyva šopoholikėms – jei negali nustoti pirkusi, tai bent jau pirk dėvėtus daiktus – taip ir nekenksi aplinkai, ir pinigų sutaupysi, ir nebus dėl ko rautis plaukų, po savaitės supratus, kad tos suknelės gyvenime neužsidėsi.

Tai – menas. Kiekvienas žioplys gali nueiti į madingą drabužių parduotuvę ir nusipirkti visą eilutę iš vitrinos. Bet derinti skirtingų gamintojų, stilių, tekstūrų ir laikmečių drabužius yra ir gera treniruotė stilistams, ir pats tikriausias MENAS.

 

(ŠIS TEKSTAS YRA ŽURNALO "IKONA" NUOSAVYBĖ. Nuotraukos darytos prieš kelerius metus Londono Vintažo turguose ir namo kuriame gyvenau galiniame kieme besimatuojant devintojo dešimtmečio sukneles).