sofija ant sofos

Palangoje kas dieną stumdama vežimą nueidavau po kokius dešimt kilometrų ir po to visiems garsiai tai sakydavau. Traukiau į save pušų kvapą, įsivaizdavau po smėlį vaikščiojančias basas vaidilutes, vilkinčias lininėmis tunikomis. Žinau, kad dabar visi normalūs važiuoja į Nidą, nes „Palanga yra kaimas“. O gal - kaimui? Bet mano atmintyje Palanga kitokia, šiek tiek smetoniška, pirmieji atsiminimai susiję su lėtais pasivaikščiojimais įsikibus prosenelei į ranką. Seni mediniai namukai, kurių viduje kvepia kopūstų sriuba, blyneliai su bananais kavinėje „Banga“. Bobų pliažas, kur taip mėgaudavausi nuogybės laisve, moteriškais plepalais, karštais čeburėkais ir širšių nutūptomis kriaušėmis... Kartą mus kopose užtiko vienas tų, dabar niekaip nerandu žodžio... Tas kur būna su paltu ir rodo savo organus. Tada mes, jau studentės, klykdamos bėgome šaukdamos „mama !” , ir pasislėpėme už smulkutės, miniatūrinės vienos mūsų draugių mamos. Ši, narsiai atstačiusi styrančius papyčius, pasičiupo pag...

Eime su manim, į vakar ir užvakar, pasivaikšioti po bažnyčių varpų daužomą Vilnių, apsiavus iki kraujų kojas nutrynusiais zomšiniais batais, pirktais tada, kad dar neprijaučiau veganams. Iš traukinių stoties ėjom tiesiai į „Bulkinę“, tokią netikėtai stilingą kepyklą dar labiau netikėtai įsikūrusią nušiurusiame rajone.   Su Sandra smalsiai dairėmės po LRT koridorius. Sandra – mano mylima draugė iš Havajų, kuriai ramia širdimi palikau Žemyną paskui save uždariusi sandarias radijo studijos duris. Ten šnekėjau apie knygas. Apie knygas! Pagaliau! Nes, tarp mūsų kalbant, man jau taip atsibodo tas klausimas „O tai kaip ten tie Havajai?“ Pasakojau, ką skaitau, skaičiau, skaitysiu, kaip išsirenku knygą, kaip rašau, kam siunčiu skaityti rankraštį. O išėjusi iš studijos su nuostaba supratau, kad pirmą kartą tiesiog buvau užsimiršusi apie savo Žemynos egzistavimą, ir nė karto mintys nebuvo nuklydusios pasvarstyti „ar gyva, ar sveika, ar neverkia?“ Ir vėl saldus „pagaliau“ – sugrįžtu ...