Emigrantės akimis: kas mane pašiurpino Palangoje. Egzotiška Lietuva.

Palangoje kas dieną stumdama vežimą nueidavau po kokius dešimt kilometrų ir po to visiems garsiai tai sakydavau. Traukiau į save pušų kvapą, įsivaizdavau po smėlį vaikščiojančias basas vaidilutes, vilkinčias lininėmis tunikomis. Žinau, kad dabar visi normalūs važiuoja į Nidą, nes „Palanga yra kaimas“. O gal - kaimui? Bet mano atmintyje Palanga kitokia, šiek tiek smetoniška, pirmieji atsiminimai susiję su lėtais pasivaikščiojimais įsikibus prosenelei į ranką. Seni mediniai namukai, kurių viduje kvepia kopūstų sriuba, blyneliai su bananais kavinėje „Banga“. Bobų pliažas, kur taip mėgaudavausi nuogybės laisve, moteriškais plepalais, karštais čeburėkais ir širšių nutūptomis kriaušėmis... Kartą mus kopose užtiko vienas tų, dabar niekaip nerandu žodžio... Tas kur būna su paltu ir rodo savo organus. Tada mes, jau studentės, klykdamos bėgome šaukdamos „mama!”, ir pasislėpėme už smulkutės, miniatūrinės vienos mūsų draugių mamos. Ši, narsiai atstačiusi styrančius papyčius, pasičiupo pagalį ir tą iškrypėlį nuvijo.

 

 

Ėjau iš Kunigiškių į Palangą, tikėdamasi surasti savo vaikystės tiltelius, nuo kurių su močiute šerdavome anteles. „Ūtiūt-ūt-tiūt-ūtiūt“ šaukdavau. Bet Jūratės gatvėje dabar vietoje pušyno stovi tokia nepadoriai griozdiška balta vila. O juk galima buvo pastatyti kuklesnę, į kraštovaizdį įsiliejantį, santūrų pastatą... Bet iš tiesų tai kol kas pažįstų tik vieną žmogų, kuris gavęs daug pinigų kažkaip stebuklingai gavo ir gerą skonį.

 

Vietoje basų vaidilučių Basanavičiaus gatvėje matau daug girtų šokėjų. Trypia įraudę, linksmi, moterys pasipuošusios leopardinių raštų palaidinėmis, vyrai su džinsais tvirtai suveržtais odiniais diržais. „Mes susitikome lifte... ir pamilau tave tada...“ traukia restorano daininkas. Kažkada, pamenu, sakiau savo tėčiui, kad tuose rytų Londono lietuviuose, kurie niekada nevažiuoja į Londono centrą, nekalba angliškai ir kasdien valgo silkę, įžvelgiu lietuvybės išsaugojimo daigą. Visai kaip XIX a. lietuviškai kalbėjo tik prasčiokai valstiečiai, o visi aristokratai, jų tarpe (vėliau) ir mano prosenelė, bent jau viešumoje stengėsi kalbėti lenkiškai. Taigi, turiu vilties ir tų basankės šokėjų atžvilgiu.



Palanga

 

 

 

 

Dabar man jau nebesinori sakyti, kad Lietuvoje tas blogai, o anas gerai. Viskas čia gerai. O kas blogai, tai jau matau ne tik kaip Lietuvą, bet kaip Rytų Europą. Nes mes esame toks keistas rytų ir šiauriečių mišinys. Su vis labiau skandinaviškus primenančiais, kukliai prabangiais lietuviškų dirbinių ir dizaino butikais. Ir su aikštele apsikirpusiais dėdėmis, kurie šokdina panas Basanavičiaus gatvėje. Su uber taksi ir piktais stoties dušmanais. Su burgeriais, burrito ir valgykline bulvių koše ir burokėliais. Kuo ilgiau gyvenu svetur, tuo labiau man tas „kaimietiškumas“ rodosi egzotiškas. Todėl nuvažiavusi į Zanavykų turgų smalsiai fotografavau parduodamų drabužių madas, be pašaipos, su nuoširdžiu susidomėjimu „kuo rengiasi vietiniai“. Fotografavau apgriuvusius pastatus, pyragėlių kioskus, daugiabučiuose įsikūrusius stomatologijos kabinetus. Tik vienas dalykas man čia nepatinka – tas amžinas, visus apėmęs nepilnavertiškumo kompleksas. Vis dar drovimasi garsiai parduotuvėje pasakyti „man tai per brangu“. Vis dar tikimasi išmokti burrito gaminti geriau nei cepelinus. Cha cha! LT ragauti "burrito" buvo visai ne burritiški, o kai sykį draugė užsisakė tailandietišką Pad-Thai, tai fotografau ir siunčiau vyrui kvatodama, nes jau į ką ką, bet į Pad-Thai tai ten visai nebuvo panašu. Na ir kas? Kiekviena šalis iškraipo kitų šalių virtuvių patiekalus pagal savo skonį. Indijoje McDonalde yra kario skonio ir visokie tikka masala burgeriai, o havajuose mes valgome Ramiojo vandenyno salų meksikietiško maisto versiją. Nematau ko gėdytis, juokinga ir tiek. Lygiai kaip būtų pvz. juokingos nesėkmingos kinų pastangos gaminti cepelinus – bet dėl to jie nebūtų nei blogesni nei geresni. Tai taip ir su Lietuva. Kai kurie dalykai man čia stogą rovė, kai kurie liūdino, juokino. Bet iš esmės viskas kas Lietuviška, man rodėsi egzotiška. Ir būtent tie „egzotiški“ o ne pamėgdžioti dalykai, turi daugiausiai potencialo. Pamenu, prieš porą metų tiesiog negalėjau atsižavėti Talino senamiesčio kavinėmis, kur parduodami labai skoningai patiekti juodos duonos sumuštiniai su silke. Bravo! Ir taip liūdna pasidaro užėjus į kokią Kauno a la vero cafe, kur vitrinoje guli besieliai angliški „bulka ant bulkos“ sumuštiniai... Nu kodėl??

 

Panašus reikalas ir su dėvėtų drabužių parduotuvėmis bei vintažinėmis. Čia gavosi toks iškreiptas reikalas: tose prabangiose, pasivadinusiose vintažinėmis ir butikais, parduotuvėse, kur viduje kvepia švara, sienos baltos, o drabužiai sukabinti pagal spalvinius tonus - ten parduodamas mėšlas (vintažo prasme). Aš visom keturiom už dėvėtus rūbus (kuriuos pati dažnai perku). Bet ten, visokiose Dežavu ir pan. kabo paprasčiausi dėvėti drabužiai, seni „H&M“ ir netgi „George“ drabužėliai (pastarieji yra vieni pigiausių drabužių linijų JK, kaip pas mus pvz. maximoje). Tai su jais kaip ir viskas gerai, bet tie rūbai jokiu būdu NĖRA vintažas, ir tokių kainų, kokių prašoma, tikrai neverti. Čia dar noriu įterpti trumpą paaiškinimą tarp VINTAGE ir VINTAGE INSPIRED. Pirmasis yra, kai drabužis yra ne jaunesnis nei dvidešimties metų (jaučiuosi... brandi, kai suvokiu, kad mano vaikystės 90’s - jau vintažas). O VINTAGE INSPIRED yra nauji masinės gamybos drabužiai, pagaminti kopijuojant praėjusio amžiaus madas. Jie gali būti ir visai nauji su etiketėmis, ir porą metų padėvėti, o dabar sukabinti nepelnytai vintažinėmis pasivadinusiose Vilniaus parduotuvėse. (Visų nepatikrinau, gali būti, kad kažką pražiūrėjau). O dabar GEROS NAUJIENOS. Lietuvoje pagaliau yra gero vintažo, ir jį perka. HUMANA RETRO – man juos norisi išbučiuoti. Pirkau iš ten ir Kaune ir Vilniuje, drabužiai tiesiog vau – tokius Londone parduočiau trigubai brangiau (ketverius metus vintažo drabužiai buvo mano duona). Net mano snobė sees ten nusipirko du megztukus. Žodžiu, vėl gaunasi taip, kad geriausi dalykai LT laukia senoje geroje ponių laimėje, o ne apsimetėliškuose iščiustytuose a la vakarietiškuose "vintažo" butikuose.

Humanos lobiai

 

 

 

 

Kad jau pradėjau apie pirkinius ir norėdama paglostyti mylimų lietuvių ego, galiu pasakyti, kol vieno prašo manes iš Amerikos parvežti “New Balance” kedus, amerikiečių užsakymu iš Lietuvos vežu mūsų liną, medines menteles, kanapių aliejaus kosmetiką, gintarą, sojos pagrindo žvakes, “Rūtos” šokoladus, “Aguona” saldainius (gi veganiški!) “Audimo” striukę vyrui ir anytai “Žiedės” kosmetikos (jos prašymu) tiek, kad užtektų visiems metams.

 

Prieš paskutinę savo viešnagės dieną pralinksminau autobuso stotelės žmones, stebėjusius, kaip aš gatvės fone fotografavau meduolį – grybuką. Jiems aš trenkta mergina su telefonu. O man tai – egzotiška Lietuva.

Močiutės firminiai virtinukai su braškėmis

 

Turgaus mados. Kaunas

Aš su vežimu, kaip keliaujantis taboras

 

 

Šilainiai, Kaunas

 

 

Miesto natiurmortas. Grybas Kaune

 

 

Lietuviškas linas

Reikia įsivaizduoti, kad čia "Pad-thai"

 

Virėja. Iškepė labai skanius blynus