Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kodėl emigrantės apsiverkė kavinėje


Eime su manim, į vakar ir užvakar, pasivaikšioti po bažnyčių varpų daužomą Vilnių, apsiavus iki kraujų kojas nutrynusiais zomšiniais batais, pirktais tada, kad dar neprijaučiau veganams. Iš traukinių stoties ėjom tiesiai į „Bulkinę“, tokią netikėtai stilingą kepyklą dar labiau netikėtai įsikūrusią nušiurusiame rajone.

 

Su Sandra smalsiai dairėmės po LRT koridorius. Sandra – mano mylima draugė iš Havajų, kuriai ramia širdimi palikau Žemyną paskui save uždariusi sandarias radijo studijos duris. Ten šnekėjau apie knygas. Apie knygas! Pagaliau! Nes, tarp mūsų kalbant, man jau taip atsibodo tas klausimas „O tai kaip ten tie Havajai?“ Pasakojau, ką skaitau, skaičiau, skaitysiu, kaip išsirenku knygą, kaip rašau, kam siunčiu skaityti rankraštį. O išėjusi iš studijos su nuostaba supratau, kad pirmą kartą tiesiog buvau užsimiršusi apie savo Žemynos egzistavimą, ir nė karto mintys nebuvo nuklydusios pasvarstyti „ar gyva, ar sveika, ar neverkia?“ Ir vėl saldus „pagaliau“ – sugrįžtu į save.

 

Žemyną radau LRT kavinėje, ant Sandros kelių žiūrinčią youtube videos. O kadaise sakiau „niekada“ neleisiu vaikui žiūrėti youtube. Aha. Ėjome pėsčiomis link Vilniaus centro, šitas dvi dienas draugės mane vedėsi į visokias cool vietas, kur skaniau pavalgyti, kur gražesnis interjeras, kur smilksta smilkalai, kur groja house, o aš eidama vis dariausi į nušiurusius medinius namukus lyg iš vaikų piešinėlių, kur po langais drauge su piktžolėmis veši visokios ryškios gėlės. Centras tai centras, bet kitąkart, sakau, tikrai eisiu į kokį myžbarį viename iš rajonų, kurių pavadinimas užsibaigia -iškės, valgysiu ten bulvių košę ir žiūrėsiu, kuo tie žmonės gyvena. Nesityčiojant – Lietuva man atrodo vis labiau egzotiška.

 

Butas su stoglangiu į mėlyną dangų ir bažnyčią, Vokiečių gatvėje, pačiame centre. Fotografuoju tą bokštą pro langą – bus ką į instagramą įkelt. Skamba varpai. Man, man. Plačios senamiesčio restoranų palangės labai tinka keisti sauskelnėms. Sorry, daugiau nėra kur. Vyrai lopai, niekas nepadeda man panešti vežimo. Moterys šypsosi, „aš jus seku feisbuke“ sako. Kai kurios dar priduria, kad „gražūs plaukai“. O man taip keista būti atpažintai, ir dar ne dėl rašymo – dėl plaukų.
 
 

 

Spaudos konferencija Novotel, valdingas Tyto Albos direktorės balsas, aš pasodinta tarp dviejų literatūros grandų – S. Šaltenio ir K. Navako, sėdžiu pasipuošusi iš Sandros skolinta sekondhende pirkta labai raudona palaidine ir kikenu, pati nežinau dėl ko – ar iš nervų, ar dėl to, kad sėdžiu tarp tokių rimtų vyrų. Konferencija užsitęsia netgi dvi valandas, po to aš taip noriu pagaliau atsipalaiduoti, paplepėti, bet nespėju pačiupti vyno taurės, o mane jau čiumpa užsiverkusi dukrytė. Šmėsteliu papais direktorei ir, vaiku plėšiant liemenėlę, per tas dešimt sekundžių ir pasisveikinusi ir atsisveikinusi lipu žemyn – žindyt, mamauti ir pavydėti antrame aukšte vyną gurkšojantiems rašytojams.

 

Skaniausias maistas - Bruce Lee. Vienintelis ten V raide pažymėtas patiekas, užtat koooookio gerumo! Dairausi po Vilnių, bėgte, gražu, nieko nespėju. Vėl reikia keisti sauskelnes. Žemyna užmigo ant rankų.

 

Kitą dieną einu gatve ir turiu apsimesti, kad nematau LRT operatoriaus kameros. „Įeik į bromą“ prašo. Priartėjus kamerai norisi kikenti. Trakų gatvėje yra biblioteka vaikams. Sėdžiu ten palapinėje su mikrofonu, laukiu skaitytojų. Ateina tik du vaikai... ir pilna palapinė suaugusių. Renginį moderuoja Ugnius. Sakė, filosofijos magistras. Dar sakė, mano knyga jam patiko. Labai noriu tikėti, nes jis – filosofas.

 

O tada sėdime kavinėje keturios draugės. Monika sako, kad norėtų, gyventi svetur. Atsibodo ta Lietuva. Laura jau ruošiasi išvažiuoti į Losandželą. Visam laikui. O aš ir Eglė kalbam, kaip pasiilgome Lietuvos, kaip čia viskas gražu, kaip čia gera. Eglė graudinasi, aš rezgu verslo planus, kuriuos turės įgyvendinti mano vyras. Kada nors. Gal po dešimt metų. Dar kalbamės apie tekstų vertimą. Apie Havajus. Nuo gretimo staliuko pakyla ir prie mūsų ateina vyresnė moteris – net šokteliu iš nuostabus. Elenutė iš Havajų, lietuvių bendruomenės Havajuose siela! Kaip jūs čia? Geras!

 

„Klausiau jūsų pokalbio, ir negaliu nutylėti. Havajai yra kultūrinė dykynė... Po trisdešimt metų pagaliau grįžau į Lietuvą. Ir kaip džiaugiuosi!” Dar Elenutė mums pasakoja gimusi JAV, o kalbėti lietuviškai be jokutėlio akcento išmokusi žaidimų dėka.

 

-          Then theka thokia uphė... sakydavau pūsdama priebalses. Tada tėvelis uždegė žvakę ir sakė žiūrėk, kai pūti balses ž žvakės liepsna juda. O dabar pasakyk gražiai, kad liepsna nespurdėtų.

Ten teka tokia upė. O mūsų skruostais teka ašaros. Sugraudino mus ta Elenutė juodai. Bet neilgam. Nes netrukus į pokalbį įsitraukė padavėja, sakydama:

 

-          O aš grįžau į Lietuvą iš Italijos ir man niekas čia nepatinka. Italijoje buvo geriau.

Padavėja, pasirodo, restorano savininkė. Grįžo dėl darbų. Naktimis turbūt sapnuoja Italiją. Ir ją,ir Elenutę, suprantu. Aš irgi naktimis sapnuoju Italiją. „Bella, bella!” šaukia man einant per gatvę vyrai. Kada grįši namo, klausia mano vyras. Beprotiškai vienas kito pasiilgome. Bet  - „NAMO“?

 

Lyg dar būtų maža emocijų ir kalbų, einu į kitą kavinę – Vegafe, kur, o mama!, yra veganiškų patiekalų, uogų glotnučių ir galima sėdėti lotoso poza, be batų. Su Dovile Šakaliene ten kalbamės apie pasaulio gelbėjimą, tiklsiau, kaip ji jį gelbėja, o aš tik linkčioju galva. Apie politiką. Apie Lietuvos šeimų smurto statistiką. Apie vaikus. Vargžė mano Žemynukė visą tą laiką straksi aplink, aišku, viskas iš Dovilės lėkštės jai atrodo skaniau, nei iš mano. Bloga mama, tariu sau, tikėdamasi, kad šįsyk mažylė neapsipils, nes sausų rūbų kuprinėje jau nebeliko. Sveikas tavo vaikas, sako Dovilė, ir pasakoja man apie emociškai sužalotus vaikus. Vos spėju į traukinį.

 

Traukiny perskaičiau be keturių puslapių visą „Strekaza“. Kitą dieną didžią laiko dalį miegojau ir skaičiau feisbuko žinutes nuo mamų, kurių vaikams patiko mano knyga. Kaip gera.
 
 







 

.

 


 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pirmąkart atostogaujant Havajuose: nuo akvalango iki Aloha arba kodėl nepriimsiu jūsų į svečius.

Kiek į Havajus pasiimti pinigų? Kiek kainuoja savaitė atsotogų Havajuose? Neįsivaizduoju! O gal galite man pasakyti, kiek kainuoja savaitė bimbinėjimo po Vilnių su nakvyne? Turbūt viskas priklausys, ar čia turiu kokią nors tetą, kuri užleis man jaukų kambariuką su virtuvėle, kur rytais galėsiu išsikepti kiaušinį, ar vis tik rinksiuosi viešbutį, ar ieškosiu buto per airbnb. Tas pats ir Havajuose, sakau jums, kaip danguje taip ir ant žemės. Ir tikrai nėra jokio „NU MAŽDAUG“, nes vieni čia vyksta su palapinėmis, o kiti apsistoja privačiuose "Four Seasons" apartamentuose. Aš jums ne teta, todėl nepykit –  pas save nepriimsiu. Tad vis tik didžiausia pinigų suma, tikėtina, bus išleista nakvynei. Jos visada patariu ieškoti per airbnb.com arba  vrbo.com. Kavos puodelis „rojuje“ vidutiniškai kainuoja $3.50, kepalas raikytos forminės duonos $6, vakarienė dviems restorane su namų vynu apie $50-$60, guminės šlepetės “per pirštą” prekybos centre nuo $2.99. "Dirty Shack...

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen...