Eime su manim, į vakar ir užvakar, pasivaikšioti
po bažnyčių varpų daužomą Vilnių, apsiavus iki kraujų kojas nutrynusiais
zomšiniais batais, pirktais tada, kad dar neprijaučiau veganams. Iš traukinių
stoties ėjom tiesiai į „Bulkinę“, tokią netikėtai stilingą kepyklą dar labiau
netikėtai įsikūrusią nušiurusiame rajone.
Su Sandra smalsiai dairėmės po LRT koridorius.
Sandra – mano mylima draugė iš Havajų, kuriai ramia širdimi palikau Žemyną
paskui save uždariusi sandarias radijo studijos duris. Ten šnekėjau apie
knygas. Apie knygas! Pagaliau! Nes, tarp mūsų kalbant, man jau taip atsibodo tas klausimas „O tai kaip ten tie
Havajai?“ Pasakojau, ką skaitau, skaičiau, skaitysiu, kaip išsirenku knygą,
kaip rašau, kam siunčiu skaityti rankraštį. O išėjusi iš studijos su nuostaba
supratau, kad pirmą kartą tiesiog buvau užsimiršusi apie savo Žemynos
egzistavimą, ir nė karto mintys nebuvo nuklydusios pasvarstyti „ar gyva, ar
sveika, ar neverkia?“ Ir vėl
saldus „pagaliau“ – sugrįžtu į save.
Žemyną radau LRT kavinėje, ant Sandros kelių
žiūrinčią youtube videos. O kadaise sakiau „niekada“ neleisiu vaikui žiūrėti
youtube. Aha. Ėjome pėsčiomis link Vilniaus centro, šitas dvi dienas draugės
mane vedėsi į visokias cool vietas, kur skaniau pavalgyti, kur gražesnis
interjeras, kur smilksta smilkalai, kur groja house, o aš eidama vis dariausi į
nušiurusius medinius namukus lyg iš vaikų piešinėlių, kur po langais drauge su
piktžolėmis veši visokios ryškios gėlės. Centras tai centras, bet kitąkart,
sakau, tikrai eisiu į kokį myžbarį viename iš rajonų, kurių pavadinimas
užsibaigia -iškės, valgysiu ten bulvių košę ir žiūrėsiu, kuo tie žmonės gyvena.
Nesityčiojant – Lietuva man atrodo vis labiau egzotiška.
Butas su stoglangiu į mėlyną dangų ir bažnyčią,
Vokiečių gatvėje, pačiame centre. Fotografuoju tą bokštą pro langą – bus ką į
instagramą įkelt. Skamba varpai. Man, man. Plačios senamiesčio restoranų
palangės labai tinka keisti sauskelnėms. Sorry, daugiau nėra kur. Vyrai lopai,
niekas nepadeda man panešti vežimo. Moterys šypsosi, „aš jus seku feisbuke“
sako. Kai kurios dar priduria, kad „gražūs plaukai“. O man taip keista būti
atpažintai, ir dar ne dėl rašymo – dėl plaukų.
Spaudos konferencija Novotel, valdingas Tyto Albos
direktorės balsas, aš pasodinta tarp dviejų literatūros grandų – S. Šaltenio ir
K. Navako, sėdžiu pasipuošusi iš Sandros skolinta sekondhende pirkta labai
raudona palaidine ir kikenu, pati nežinau dėl ko – ar iš nervų, ar dėl to, kad
sėdžiu tarp tokių rimtų vyrų. Konferencija užsitęsia netgi dvi valandas, po to
aš taip noriu pagaliau atsipalaiduoti, paplepėti, bet nespėju pačiupti vyno
taurės, o mane jau čiumpa užsiverkusi dukrytė. Šmėsteliu papais direktorei ir,
vaiku plėšiant liemenėlę, per tas dešimt sekundžių ir pasisveikinusi ir
atsisveikinusi lipu žemyn – žindyt, mamauti ir pavydėti antrame aukšte vyną
gurkšojantiems rašytojams.
Skaniausias maistas - Bruce Lee. Vienintelis ten V
raide pažymėtas patiekas, užtat koooookio gerumo! Dairausi po Vilnių, bėgte, gražu, nieko nespėju.
Vėl reikia keisti sauskelnes. Žemyna užmigo ant rankų.
Kitą dieną einu gatve ir turiu apsimesti, kad
nematau LRT operatoriaus kameros. „Įeik į bromą“ prašo. Priartėjus kamerai
norisi kikenti. Trakų gatvėje yra biblioteka vaikams. Sėdžiu ten palapinėje su
mikrofonu, laukiu skaitytojų. Ateina tik du vaikai... ir pilna palapinė
suaugusių. Renginį moderuoja Ugnius. Sakė, filosofijos magistras. Dar sakė,
mano knyga jam patiko. Labai noriu tikėti, nes jis – filosofas.
O tada sėdime kavinėje keturios draugės. Monika
sako, kad norėtų, gyventi svetur. Atsibodo ta Lietuva. Laura jau ruošiasi
išvažiuoti į Losandželą. Visam laikui. O aš ir Eglė kalbam, kaip pasiilgome
Lietuvos, kaip čia viskas gražu, kaip čia gera. Eglė graudinasi, aš rezgu
verslo planus, kuriuos turės įgyvendinti mano vyras. Kada nors. Gal po dešimt
metų. Dar kalbamės apie tekstų vertimą. Apie Havajus. Nuo gretimo staliuko
pakyla ir prie mūsų ateina vyresnė moteris – net šokteliu iš nuostabus. Elenutė
iš Havajų, lietuvių bendruomenės Havajuose siela! Kaip jūs čia? Geras!
„Klausiau jūsų pokalbio, ir negaliu nutylėti.
Havajai yra kultūrinė dykynė... Po trisdešimt metų pagaliau grįžau į Lietuvą.
Ir kaip džiaugiuosi!” Dar Elenutė mums pasakoja gimusi JAV, o kalbėti lietuviškai be jokutėlio akcento
išmokusi žaidimų dėka.
-
Then
theka thokia uphė... sakydavau pūsdama priebalses. Tada tėvelis uždegė žvakę ir
sakė žiūrėk, kai pūti balses ž žvakės liepsna juda. O dabar pasakyk gražiai,
kad liepsna nespurdėtų.
Ten teka tokia upė. O mūsų skruostais teka ašaros.
Sugraudino mus ta Elenutė juodai. Bet neilgam. Nes netrukus į pokalbį įsitraukė
padavėja, sakydama:
-
O aš
grįžau į Lietuvą iš Italijos ir man niekas čia nepatinka. Italijoje buvo
geriau.
Padavėja, pasirodo, restorano savininkė. Grįžo dėl
darbų. Naktimis turbūt sapnuoja Italiją. Ir ją,ir Elenutę, suprantu. Aš irgi
naktimis sapnuoju Italiją. „Bella, bella!” šaukia man einant per gatvę vyrai. Kada grįši
namo, klausia mano vyras. Beprotiškai vienas kito pasiilgome. Bet - „NAMO“?
Lyg dar būtų maža emocijų ir kalbų, einu į kitą
kavinę – Vegafe, kur, o mama!, yra veganiškų patiekalų, uogų glotnučių ir galima sėdėti lotoso poza, be
batų. Su Dovile Šakaliene ten kalbamės apie pasaulio gelbėjimą, tiklsiau, kaip ji
jį gelbėja, o aš tik linkčioju galva. Apie politiką. Apie Lietuvos šeimų smurto
statistiką. Apie vaikus. Vargžė mano Žemynukė visą tą laiką straksi aplink,
aišku, viskas iš Dovilės lėkštės jai atrodo skaniau, nei iš mano. Bloga mama,
tariu sau, tikėdamasi, kad šįsyk mažylė neapsipils, nes sausų rūbų kuprinėje
jau nebeliko. Sveikas tavo vaikas, sako Dovilė, ir pasakoja man apie emociškai
sužalotus vaikus. Vos spėju į traukinį.
Traukiny perskaičiau be keturių puslapių visą „Strekaza“.
Kitą dieną didžią laiko dalį miegojau ir skaičiau feisbuko žinutes nuo mamų,
kurių vaikams patiko mano knyga. Kaip gera.
.
Komentarai
Rašyti komentarą