sofija ant sofos

Kiekvieną kartą pamačiusi bet kokias nuotraukas iš Londono aš suvirpu. Ėjimas tomis gatvėmis, laukimas aikštėse ir prie metro stotelių, baltos staltiesės, padavėjai baltais marškiniais, lipnūs aludžių stalai, automatiškai atsidarančios durys, parduotuvės kvepiančios levandų talku, nemokami laikraščiai, religijos filosofijos dėstytoja, kuri niekaip nesuprato mano blogio neegzistavimo teorijos, mano mylėti vyrai, ir draugės, išmokiusios būti feministe, ir mano naftalinu kvepianti vintažo prigrūsta spinta – tada buvau Justa. Visi mane taip vadino. Su per trumpu vyšniniu mokyklinės uniformos sijonu, juodais plaukais ir dirbtinio įdegio kremu ištepta oda, naktį rūkanti tėvų garaže, neturinti laiko paskambinti močiutei – Justė. Indijoje turėjau dar kitą vardą. Pati jį sau daviau, iš S raidės. Ir niekam nepasakojau apie kitas „aš“. Dabar, naktimis migdoma iš Dominikos Respublikos į Havajus netyčia atvežtų varlių čiulbėjimo (aha, jos čiulba o ne kvarkia), bandydama perprasti amer...

Kartą Havajuose gyveno vyras su žmona, Kajus ir Alanė. Jiedu turėjo namelį pastatytą iš žolių, tris kiaules ir kanoją. Dienomis Kajus išplaukdavo su kitais vyrais žvejoti, o jo žmona likdavo namie ir padėdavo kitoms moterims statyti žolių namus. Kai turėdavo laiko Alanė ruošdavo valgį: virdavo duonvaisių košę, pjaustydavo papajas ir bananus, skaldydavo kokosus. Kai atsibosdavo valgio gaminimas Alanė imdavo skinti gėles ir verti iš jų girliandas. Kajui parplaukus namo dažnai pasitikdavo jį pati visa išsipuošusi gėlėmis ir dar Kajui ant kaklo gėlių girliandą užkabindavo. Tos gėlės vadinasi orchidėjos. Iš jų suvertas girliandas svarbiems svečiams Havajuose kabina iki šiol. Alanė buvo tikra svajoklė. Vis žiūrėdavo į vandenyną ir svarstydavo: o kur tas vandenynas baigiasi? O kas yra virš debesų? Bet Kajus buvo labai paprastas žmogelis ir nemėgo sukti galvos. Išplaukė, prigaudė tinklais žuvų, gerai išsimiegojo, o jeigu dar kokią papūgą pavykdavo pagauti tai išvis gerai, vaikšto po ka...