Nepadori meilės istorija Havajuose

Kartą Havajuose gyveno vyras su žmona, Kajus ir Alanė. Jiedu turėjo namelį pastatytą iš žolių, tris kiaules ir kanoją. Dienomis Kajus išplaukdavo su kitais vyrais žvejoti, o jo žmona likdavo namie ir padėdavo kitoms moterims statyti žolių namus. Kai turėdavo laiko Alanė ruošdavo valgį: virdavo duonvaisių košę, pjaustydavo papajas ir bananus, skaldydavo kokosus. Kai atsibosdavo valgio gaminimas Alanė imdavo skinti gėles ir verti iš jų girliandas. Kajui parplaukus namo dažnai pasitikdavo jį pati visa išsipuošusi gėlėmis ir dar Kajui ant kaklo gėlių girliandą užkabindavo. Tos gėlės vadinasi orchidėjos. Iš jų suvertas girliandas svarbiems svečiams Havajuose kabina iki šiol.

Alanė buvo tikra svajoklė. Vis žiūrėdavo į vandenyną ir svarstydavo: o kur tas vandenynas baigiasi? O kas yra virš debesų?

Bet Kajus buvo labai paprastas žmogelis ir nemėgo sukti galvos. Išplaukė, prigaudė tinklais žuvų, gerai išsimiegojo, o jeigu dar kokią papūgą pavykdavo pagauti tai išvis gerai, vaikšto po kaimą pasipuošęs spalvotomis plunksnomis. Kam čia sukti galvą dėl to ko nei matai, nei žinai?

Bet vieną dieną nutiko netikėtas neregėtas dalykas. Kol Kajus su vyrais buvo išplaukęs žvejoti Alanė vaikščiojo sau basa pakrante, rinko kriauklytes ir koralus. Staiga tolumoje ji pamatė didžiulį laivą su baltomis burėmis. Tokio Alanė gyvenime dar nebuvo mačiusi. Iš kur tas laivas?

Netrukus ji išvydo ir link salos besiiriančią keistą valtį. Ta valtis buvo ne tokia kaip visos kitos havajietiškos. „Vadinasi, ta valtis priklauso dideliam laivui...“ – dar spėjo pagalvoti Alanė. Valtyje sėdėjo du vyrai su drabužiais. Kaip žinia, tais laikais Havajų gyventojai vietoje drabužių puošėsi žolėmis, plunksnomis, tatuiruotėmis ir iš vytelių pintais apdarais. Todėl matydama du vyrus vilkinčius mėlynais aksominiais švarkais ir balto lino marškiniais Alanė pasitrynė akis. Moteriai tie vyrai atrodė lyg dievai! Vienas jų, susivėlęs ir suprakaitavęs, įnirtingai irklavo. Kitas tuo metu stovėjo plačiai pražergęs kojas ir pridėjęs prie akies keistą lazdą. Alanė nežinojo, kad ta lazda buvo žiūronai, nes Havajuose tais laikais niekas jų dar neturėjo.

Netrukus vyrai išlipo į krantą. Aplink kaip tyčia nebuvo nė gyvos dvasios – visi kaimo vyrai žvejojo, o moterys džiunglėse skynė orchidėjų žiedus. Alanė tvirtai įbedė savo įdegusias kojas smėlin ir žiūrėjo prie jos einančiam vyriškiui tiesiai į akis. Tas vyras prabilo Alanei nesuprantama kalba. Ir iš kur jai žinoti, kad su ja kalbėjosi garsusis keliautojas, jūrininkas, kapitonas Džeimsas Kukas! Tai vyras aprašytas visuose istorijos vadovėliuose, o jo vardu net pavadintas miestas Havajuose (keisti, kai pagalvoji, tie Havajų  miestų vardai... Ugnikalnis, Kapitonas Kukas...).

Bet tai kas nutiko Alanei ir kapitonui Kukui nepaminėta nei vienoje kitoje knygoje. Tai – paslaptis, kurią man pašnibždėjo vėjas.

Alanė ir kapitonas Kukas įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio! Kapitoną sužavėjo lygi, ruda Alanės oda, juodi garbanoti orchidėjomis išpuošti plaukai ir nuoširdi baltadantė šypsena. Kuo kapitonas Kukas sužavėjo Alanę ji ir pati nežino. Turbūt savo keistumu, juk TOKIO keisto vyro ji kaip gyva nebuvo mačiusi. Aukštas, išsipuošęs, apsikarstęs nematytais daiktais.

Kapitonas ir Alanė stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Bandė kalbėtis, bet Alanė nesuprato angliškai, o Kukas nesuprato havajietiškai. Tai jie toliau stovėjo tylėdami kol staiga pasigirdo iš džiunglių grįžtančių moterų juokas. Kapitonas Kukas, matyt, nenorėjo būti pastebėtas viso kaimo, ir patraukė atgal į savo valtį. Tik niekam nesakykite, bet įlipęs valtin jis pasiuntė Alanei oro bučinį.

Alanė matydama taip netikėtai pasirodžiusį ir jau tolstantį svečią svarstė: gal bėgti jam iš paskos? Turbūt ji būtų bėgusi, bet staiga prisiminė esanti Kajaus žmona. Alanė labai mylėjo Kajų, nesupraskite neteisingai, tiesiog kartais būna, kad žmonėms iš nuobodulio pasimaišo protas. Tada jie trumpam įsimyli ką nors kitą. Tai gali būti netgi knygos herojus, žmogus matytas per televizorių, paveikslas, arba, kaip Alanės atveju – pats Kapitonas Kukas.

Vakare grįžęs namo Kajus rado savo žmoną baisiai nusiminusią. Jos nedžiugino nei Kajaus parnešta žuvis, nei jūros kriauklyčių karoliai.

-          Kas tau yra? – žmonos paklausė Kajus.

-          Nieko. – atsakė Alanė viltingai žiūrėdama į mėlynus vandenyno tolius.

Nuo tada Alanė pasikeitė negrįžtamai. Buvo išsiblaškiusi, čia liūdna, čia pikta. Iš esmės – nelaiminga. Ką tik Kajus bedarė, niekas Alanės nedžiugino. Vieną dieną Kajus iš jūros parnešė Alanei mažiuką vėžliuką. Alanė pabarbeno pirštais į vėžliuko kiautą ir toliau spoksojo į vandenyną. Ji vis tikėjosi ten pamatyti laivą, bet iš kur Kajui tai žinoti?

Kitą kartą Kajus iš vandenyno parnešė Alanei spalvas keičiantį aštuonkojį. Jis išsyk apsiraizgė Alanės koją. Supykusi ji nusviedė aštuonkojį šalin. Net „ačiū“ Kajui nepasakė.

Kajus stengėsi toliau. Kitą dieną jis jai parnešė iš jūržolių nupintą suknelę. Niekas kitas tokios nebuvo matęs nei turėjęs. Bet čia ir vėl Kajui nepasisekė: kol pynė suknelę jūržolės dar buvo šlapios, tačiau iriantis į krantą jas išdžiovino saulė ir suknelė susitraukė. Kai Alanė pabandė apsivilkti suknelę paaiškėjo, kad toji yra per maža!

Alanė tik patempė lūpą ir vėl įsispoksojo į mėlyną vandenyną.

-          Kas tau yra? – Nerimo Kajus.

-          Nieko... – atsakė Alanė.

Gal jiedu taip ir būtų visą gyvenimą nugyvenę vienas kito nebesuprasdami, jei ne staiga pakilęs vėjas. Pasiutėlis ėmė taip pūsti, kad atrodė tuoj nulėks trobėsių stogai. Vandenyne nuo vėjo kilo didžiulės bangos ir prasidėjo audra. O jūroje juk dar buvo likusi viena kanoja su Havajų žvejais. Bangos šėlo, vėjas pūtė, žvejai bandė irtis į krantą, bet bangos vis nusviesdavo jų kanoją tolyn į vandenyną. Jiems trūko vieno irkluotojo – Kajaus.

Pamatęs į bėdą papuolusius draugus Kajus šoko nuo uolos tiesiai į vandenyną. Vanduo šiaušėsi į bangų mišką, vėjas pūtė vis smarkiau ir Kajui niekaip nesisekė prisiirti prie kanojos. Nutiko taip, kad vyrai su kanoja galiausiai parsiyrė į krantą, o Kajus liko kapanotis bangose. Ant kranto susirinko visas kaimas, atbėgo ir apsiverkusi Alanė.

-          Kajau, būk stiprus! Tu gali! Kaaajaaauuu!!! – nuo kranto šaukė žmonės.

Kajus jau buvo beveik prisiyręs krantą. Bet čia kaip tyčia pasirodė Havajų pakrantėse jau seniai matyta Banga! Didumo beveik sulyg cunamiu Banga eilinį kartą taikėsi užgesinti Pelės ugnikalnio liepsną.

Banga tvojo krantan, havajų žmonės puolė bėgti, tik viena Alanė liko stovėti įsikibusi į palmės kotą. Havajų žmonės jau tada mylėjo savo deivę Pelę ir labai norėjo ją apginti, bet nieko negalėjo padaryti. Atslūgdama Banga tolyn nusinešė ir Kajų. Alanė verkė – staiga jūržolių suknelė, aštuonkojis ir vėžlys atrodė patys mieliausi daiktai. O jeigu Kajus nuskęs?

Soriukas :) Likusią pasakos dalį ir kurį vyrą galiausiai pasirinko Alanė sužinosite atsivertę popierinę "Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų" knygą. O gal jau skaitėte? Kokie įspūdžiai? 

O dabar, kad nepyktumėte, dalinuosi garsiausių Havajų dailininkų paveiksliais. Dauguma jų buvo labai svarbi Havajų kultūrinio renesanso dalis. Daugelio šių paveikslų įkvėpta dailininkė lietuvaitė Viktorija Ežiukas kūrė iliustracijas mano knygai. Jai gavosi nė kiek neprasčiau!

 Mano mėgstamiausias Havajų dailininkas Herb Kawainui Kane (g. 1928 - m. 2011), savo tapybos darbais padėjęs atgaivinti ir paskatinęs iš naujo vertinti senąsias, iki-vakarietiškąsias Havajų tradicijas ir gyvenimo būdą.

 Art Deco Havajai. Eugene Savage (g.1883 - m. 1978)

 Marco Almera "Hawaiian Surfer Girl"

John Yato "Hula Dancers"

Herb Kane... 

P.S pasakos pavadinimas knygoje kitas :)