Kiekvieną kartą pamačiusi bet kokias nuotraukas iš Londono aš suvirpu.
Ėjimas tomis gatvėmis, laukimas aikštėse ir prie metro stotelių, baltos
staltiesės, padavėjai baltais marškiniais, lipnūs aludžių stalai, automatiškai
atsidarančios durys, parduotuvės kvepiančios levandų talku, nemokami
laikraščiai, religijos filosofijos dėstytoja, kuri niekaip nesuprato mano
blogio neegzistavimo teorijos, mano mylėti vyrai, ir draugės, išmokiusios būti
feministe, ir mano naftalinu kvepianti vintažo prigrūsta spinta – tada buvau
Justa. Visi mane taip vadino.
Su per trumpu vyšniniu mokyklinės uniformos sijonu, juodais plaukais ir
dirbtinio įdegio kremu ištepta oda, naktį rūkanti tėvų garaže, neturinti laiko
paskambinti močiutei – Justė.
Indijoje turėjau dar kitą vardą. Pati jį sau daviau, iš S raidės. Ir niekam
nepasakojau apie kitas „aš“.
Dabar, naktimis migdoma iš Dominikos Respublikos į Havajus netyčia atvežtų
varlių čiulbėjimo (aha, jos čiulba o ne kvarkia), bandydama perprasti
amerikiečių motinų bendravimo kultūrinius kodus, pagydama iš stambiojo
duonvaisio pagamintą veganišką mėsą, išmetusi visus batus ir pasilikusi tris
poras šlepečių per pirštą, ir svarstydama, ar jau laikas pradėti dukrą tupdyti
ant puoduko, ar dar truputį palaukti – atsiliepiu šaukiama Vaiva.
Mano pavardės rašyba skiriasi skirtingų šalių dokumetuose – nes Lietuva
neturi W, bet nereikia pulti lietuviškos abėcėlės. Juk, pavyzdžiui, Amerika neturi Ž (čia kalbant apie Žemyną). Knygas pasirašau kaip a
la Vaivorykšte (ir mano tėvas joks ne Rykštys), kartais jaučiuosi kalta,
atėjusi pas žmones į namus jiems nežinant, kokį vardą man vaikystėje davė
gimdytojai. Lyg kažką slėpčiau. Lyg būčiau nusikaltelė. Bet tuoj pat stojuosi
piestu, kai kas nors, sužinojęs mano „paslaptį“ drebia kortas ant stalo ir
tikisi, kad sutriksiu.
-
Tai
kaip gyveni, JUSTA?
-
Fak
jū.
Kažkam – dukrytė, kažkam – anūkėlė, sesė, mažulė, mama, kažkam – „ta kalė“
(švelniai tariant), aunty Viva, Misis W...
„Aš“ tęstinumas yra iliuzija. Mūsų lastelės atsinaujina, oda nusilupa,
nebeprisimename vaikystės kiemo draugų vardų ar veidų. Keičiasi svajonės,
skonis, politinės pažiūros, svoris, plaukų spalva, talijos apimtis, kartais –
pilietybė, dažnai - pavardė, žarnų turinys, tikėjimas (kalėdų seneliu,
žmonėmis, politikais), keičiasi ir iš naujo save perkuria net mūsų smegenys. Kodėl
tada negali keistis vardai?
Žiūrėdama senas nuotraukas, supratau kaip patogu suvokti save skirtingais
gyvenimo etapais pasivadinus skirtingais vardais. Tapatybė yra reliatyvi – mums
jos tęstinumo idėją suteikia atmintis. Pradėjusi keisti vardus supreatau, kad
aš nesu vardas. Nesu pavardė. Nesu žodis, kuriuo mane kas nors gali įvardyti.
Nujaučiu, kad gyvenimas bus spalvingas ir įvairus – ir aš sau duosiu dar ne
vieną naują vardą. Linkiu nebijoti keisti vardo, jei savas atrodo nepatogus –
tai tik žodis kitų lūpose. Tikrasis „AŠ“ yra bevardis, beveidis, nebylus
stebėtojas.
Komentarai
Rašyti komentarą