Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas.
Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.

                                               Kai dar buvau kavenska ir ne mama :) 

Kurį laiką tikrai norėjau, kad kambarių sienos būtų apmuštos porolonu. Tą mažą rožinę burnytę jau po kelių dienų praminiau „nasrais“, galvodama apie garsųjį filmą su rykliais. Žindyti labai skaudėjo. Mane nuolat lankė keistos vizijos apie tai, kaip kūdikis galėtų numirti. Va, anyta nešdama mažylę laiptais gali nugriūti. O jeigu dukrytei miegant į gerklę įropos tarakonas? Pagalvės žudikės. Antklodė dusintoja. O tas kaimynas su žoliapjove... ką jis sau galvoja?!

Dvi savaites niekur nėjau iš namų.


-          Niekada neįsivaizdavau, kad tu būsi tokia gera mama... – stebėjosi mano vyras, kai devintą kartą iš eilės naktį kėliausi su šypsena.


Žmonės dažnai šitaip – kažkodėl galvoja, kad geros mamos gaunasi iš tų tylių, drovių moterėlių. Aš irgi taip maniau, kol pagaliau išėjusi su Žemyna pasivaikščioti po kaimynystę išgirdau tolumoje lojančius šunis. Ir tada supratau net tik tai, kad aš jau nieko nebebijau, ir kad gindama dukrą drąsiai plikomis rankomis sudoročiau pikčiausią nasrus iššiepusį žvėrį. Supratau, kad motinystė pažadino pirmykštę, instinktyvią mano pusę. Ir kuo labiau laukinė kitų akimis buvai iki gimdymo, tuo geresnė iš tavęs gaunasi mama.


Gyvenimui atsiduodu šimtu procentų – ir mylėdama, ir keliaudama, ir rašydama, ir dabar su dukryte dainuodama „Du gaideliai“. Bet meluočiau sakydama, kad sąmoningai atsidėjau motinystei užuot dariusi karjerą. Nieko aš nepasirinkau. Veikiau tai buvo man pačiai netikėtas likimo siųstas atsakymas į vis labiau neraminusi klausimą artėjant mano trisdešimtmečiui: ką daryti su tuo gyvenimu? O tada tik šast, ir viskas ką turiu daryti – pažindyti tą rožinę burnelę ir pasirūpinti, kad ji sveika ir laiminga išgyventų dar vieną dieną. Ir dar vieną. Ir dar... Trumpiau tariant motinystė išvadavo mane nuo klausimų apie tolesnes studijas ir darbus. Kol kas.


Žemynai buvo vos trys savaitės kai man būtinai reikėjo su ja pirmą kartą skristi lėktuvu. Tuo metu per pasaulį kaip tik vilnijo nerimas dėl Ebolos viruso. Dangsčiau dukrą skaromis ir visus čiaudėjančius pakeleivius žudžiau žvilgsniu. Tačiau po pirmos kelionės įsidrąsinau, ir šį rugsėjį Žemyna su manimi leisis jau į trisdešimtą skrydį. Todėl paklausta, kaip aš apsiprantu su mintimi, kad gimus vaikui nebegaliu nuolat keliauti, ramiai atsakau: ne vaikelis čia kaltas, o meilė vyrui, nubloškusi mane į nuošaliausią gyvenamą vietą pasaulyje – Havajus. Iš čia ir skrydžiai brangūs, ir ilgai užtrunka, ir šiaip ne visada norisi iš tropikų kur nors judėti.


Nuo Žemynos gimimo spėjau parašyti dvi knygas. Po puslapį per dieną jos pietų miego metu. Ne todėl, kad rašymas būtų mano karjera. Ir toli gražu tikrai ne pragyvenimo šaltinis. Tiesiog atsirado labai stiprus noras būti kažkuo daugiau nei tik supermama. Rašant šiuos žodžius dukrytė įsitaisiusi man po pažastimi žinda pieną, aš tuo tarpu svarstau – kam man buvo reikalingas tas filosofijos magistras, jeigu dabar pirmiau už bet kokią mąstytojo pavardę galvon šauna žodžiai iš angliškų dainelių vaikams. „The wheels on the bus go round and round“, ir mano dienos sukasi ratu, nesiskiria viena nuo kitos kaip tie dešimtys kartų kartojami vaizdo įrašai youtube. Pusryčiai, sauskelnės, maudynės, kažką surinkti nuo grindų, kažką išvalyti, apkabinti verkiančią. Ar tam man reikėjo studijų Londone? Devynių klasių užtektų, nereikėtų ir tų!


Be vaikiškų dainelių dabar jau žinau ir tai, kad motinystė – tik dar vienas gyvenimo sezonas, ir kūdikystės etapui praėjus aš vėl girdžiu tylų, bet labai neramų vidinį balsą klausiant: o kaip darbas, kaip karjera? Prieš keletą metų baigusi studijas neskubėjau dirbti. Išvykau pagalvoti į Indiją. Nieko ten nesugalvojau. Tada Žemynos gimimas tapo dar vienu patogiu pretekstu trumpam nustoti ieškojus savęs. Atradau besąlygišką meilę. Kada nors atrasiu ir tikrąją savo karjerą, nes nors dar nesu tikra kuo noriu būti užaugusi, labai aiškiai suvokiu ko nenoriu: paversti motinystės karjera. Nenoriu tapti apsėsta vaikų raidos teorijomis, nenoriu lyginti saves su kitomis mamomis, ir nenoriu galiausiai su kartėliu išrėkti mylimai dukrai: “Dėl tavęs gyvenimą paaukojau, o tu?!”



Šventai tikiu, kad pirmaisiais gyvenimo metais motina ir naujagimis turi turėti visas šeimos ir valstybės sudarytas sąlygas būti neišskiriami. Bet jeigu visai atvirai – nežinia kaip būtų susiklostęs mano kaip supermamos vaidmuo jei tuo metu jau būčiau turėjusi mėgstamą ir įsivažiavusią karjerą. Sufleruoju: dabar turbūt rašyčiau straipsnį tema „Kaip suderinti darbą ir motinystę“. Arba neturėčiau laiko rašyti. Visai. 


DĖMESIO: Šis tekstas yra žurnalo "IKONA" nuosavybė. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen