Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas.

Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.

                                               Kai dar buvau kavenska ir ne mama :) 

Kurį laiką tikrai norėjau, kad kambarių sienos būtų apmuštos porolonu. Tą mažą rožinę burnytę jau po kelių dienų praminiau „nasrais“, galvodama apie garsųjį filmą su rykliais. Žindyti labai skaudėjo. Mane nuolat lankė keistos vizijos apie tai, kaip kūdikis galėtų numirti. Va, anyta nešdama mažylę laiptais gali nugriūti. O jeigu dukrytei miegant į gerklę įropos tarakonas? Pagalvės žudikės. Antklodė dusintoja. O tas kaimynas su žoliapjove... ką jis sau galvoja?!

Dvi savaites niekur nėjau iš namų.

-          Niekada neįsivaizdavau, kad tu būsi tokia gera mama... – stebėjosi mano vyras, kai devintą kartą iš eilės naktį kėliausi su šypsena.

Žmonės dažnai šitaip – kažkodėl galvoja, kad geros mamos gaunasi iš tų tylių, drovių moterėlių. Aš irgi taip maniau, kol pagaliau išėjusi su Žemyna pasivaikščioti po kaimynystę išgirdau tolumoje lojančius šunis. Ir tada supratau net tik tai, kad aš jau nieko nebebijau, ir kad gindama dukrą drąsiai plikomis rankomis sudoročiau pikčiausią nasrus iššiepusį žvėrį. Supratau, kad motinystė pažadino pirmykštę, instinktyvią mano pusę. Ir kuo labiau laukinė kitų akimis buvai iki gimdymo, tuo geresnė iš tavęs gaunasi mama.

Gyvenimui atsiduodu šimtu procentų – ir mylėdama, ir keliaudama, ir rašydama, ir dabar su dukryte dainuodama „Du gaideliai“. Bet meluočiau sakydama, kad sąmoningai atsidėjau motinystei užuot dariusi karjerą. Nieko aš nepasirinkau. Veikiau tai buvo man pačiai netikėtas likimo siųstas atsakymas į vis labiau neraminusi klausimą artėjant mano trisdešimtmečiui: ką daryti su tuo gyvenimu? O tada tik šast, ir viskas ką turiu daryti – pažindyti tą rožinę burnelę ir pasirūpinti, kad ji sveika ir laiminga išgyventų dar vieną dieną. Ir dar vieną. Ir dar... Trumpiau tariant motinystė išvadavo mane nuo klausimų apie tolesnes studijas ir darbus. Kol kas.

Žemynai buvo vos trys savaitės kai man būtinai reikėjo su ja pirmą kartą skristi lėktuvu. Tuo metu per pasaulį kaip tik vilnijo nerimas dėl Ebolos viruso. Dangsčiau dukrą skaromis ir visus čiaudėjančius pakeleivius žudžiau žvilgsniu. Tačiau po pirmos kelionės įsidrąsinau, ir šį rugsėjį Žemyna su manimi leisis jau į trisdešimtą skrydį. Todėl paklausta, kaip aš apsiprantu su mintimi, kad gimus vaikui nebegaliu nuolat keliauti, ramiai atsakau: ne vaikelis čia kaltas, o meilė vyrui, nubloškusi mane į nuošaliausią gyvenamą vietą pasaulyje – Havajus. Iš čia ir skrydžiai brangūs, ir ilgai užtrunka, ir šiaip ne visada norisi iš tropikų kur nors judėti.

Nuo Žemynos gimimo spėjau parašyti dvi knygas. Po puslapį per dieną jos pietų miego metu. Ne todėl, kad rašymas būtų mano karjera. Ir toli gražu tikrai ne pragyvenimo šaltinis. Tiesiog atsirado labai stiprus noras būti kažkuo daugiau nei tik supermama. Rašant šiuos žodžius dukrytė įsitaisiusi man po pažastimi žinda pieną, aš tuo tarpu svarstau – kam man buvo reikalingas tas filosofijos magistras, jeigu dabar pirmiau už bet kokią mąstytojo pavardę galvon šauna žodžiai iš angliškų dainelių vaikams. „The wheels on the bus go round and round“, ir mano dienos sukasi ratu, nesiskiria viena nuo kitos kaip tie dešimtys kartų kartojami vaizdo įrašai youtube. Pusryčiai, sauskelnės, maudynės, kažką surinkti nuo grindų, kažką išvalyti, apkabinti verkiančią. Ar tam man reikėjo studijų Londone? Devynių klasių užtektų, nereikėtų ir tų!

Be vaikiškų dainelių dabar jau žinau ir tai, kad motinystė – tik dar vienas gyvenimo sezonas, ir kūdikystės etapui praėjus aš vėl girdžiu tylų, bet labai neramų vidinį balsą klausiant: o kaip darbas, kaip karjera? Prieš keletą metų baigusi studijas neskubėjau dirbti. Išvykau pagalvoti į Indiją. Nieko ten nesugalvojau. Tada Žemynos gimimas tapo dar vienu patogiu pretekstu trumpam nustoti ieškojus savęs. Atradau besąlygišką meilę. Kada nors atrasiu ir tikrąją savo karjerą, nes nors dar nesu tikra kuo noriu būti užaugusi, labai aiškiai suvokiu ko nenoriu: paversti motinystės karjera. Nenoriu tapti apsėsta vaikų raidos teorijomis, nenoriu lyginti saves su kitomis mamomis, ir nenoriu galiausiai su kartėliu išrėkti mylimai dukrai: “Dėl tavęs gyvenimą paaukojau, o tu?!”

Šventai tikiu, kad pirmaisiais gyvenimo metais motina ir naujagimis turi turėti visas šeimos ir valstybės sudarytas sąlygas būti neišskiriami. Bet jeigu visai atvirai – nežinia kaip būtų susiklostęs mano kaip supermamos vaidmuo jei tuo metu jau būčiau turėjusi mėgstamą ir įsivažiavusią karjerą. Sufleruoju: dabar turbūt rašyčiau straipsnį tema „Kaip suderinti darbą ir motinystę“. Arba neturėčiau laiko rašyti. Visai. 

DĖMESIO: Šis tekstas yra žurnalo "IKONA" nuosavybė.