Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Iš tų kelionių be I-phone ir Instagramo. Ištrauka iš "Viena Indijoje"

"Jau kitą rytą sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs, kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti. Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje, kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą.

Į džipą susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs. Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie mane turbūt mąsto tą patį. Bhandardara kaimą pasiekiame jau sutemus, gatvelių kampuose šoka žvakės – dingo elektra. Bijodama rizikuoti einu lengviausiu, turistų jau pramintu keliu, į MTDC viešbutį, kuris, kitą dieną pamačiau, kažkuo primena tarybinę sanatoriją. Vakare vaikštau po baugiai tuštėjantį kaimą ieškodama kur užkąsti. Kiosko lentynos nukrautos traškučiais ir sausainiais, vyras dar sakosi galįs išvirti čiai. Tuomet įvertinu turistinių vietų patogumus – ten keliautojai spiečiasi ne vien dėl garsių objektų, bet nesunkiai gauna šilto maisto be čili pipirų, kavos ir tualetinio popieriaus. Matau žvakių šviesoje susispietusį būrelį. Senyva moteriškė pardavinėja karštus kietai virtus kiaušinius, kuriuos kažkodėl valgo vien vyrai. Nulupa kiaušinį, ant servetėlės įdrebia šaukštą sviesto, pabarsto raudonais prieskoniais, pašlaksto citrinos sultimis. Tas kiaušinis - skaniausia mano vakarienė.



Grįžus į viešbutį elektros vis dar nėra, kaip ir nedingęs troškimas nebūti. Arba būti kažkur kitur. Nežinodama kur daugiau dėtis tiesiog užmigau.

Pažadino skausmas pilvo apačioje. Išlipau iš lovos – tamsu. Apgraibomis krepšyje radau plastikinį maišelį, pasišviesdama telefonu perskaičiau „ibuprofen“, trys tabletės, keista, bet saldžios. „Eik šalin...“ sakiau skausmui ir atsigulusi įsivaizdavau kaip vieną dieną skaudės gimdant. Turbūt staugsiu kaip šuva, ir ši naktis, ir visos kitos visokio skausmo naktys atrodys tarsi De Sado kutenimas plunksnomis. Skauda. Vaizduotė nepadeda. Pasižiūriu į telefoną – keturios. Ryto. Nei kam skambint, nei ką... „Miegok“, sakau, bet nepalieka nei kvaišos mintys, nei maudimas gimdoje. Svarstau, ar skauda gimstant?  Neatsimenu. Gaila, kad naujagimiai nekalba. Reikėtų paklausti aklųjų praregėjusių, ar skauda pirmą kart pamačius šviesą? Švinta. Išlipu iš lovos ir patraukiu užuolaidą. „Million dollar view, darling!“ – sakytume mes, tie, kurie sėdėdavom Londone, virtuvėje, prie nesibaigiančių arbatos ir turkiškos kavos puodelių, pūsdami dūmus vieni kitiems į akis, burdami iš tos kavos tirščių, skrudindami duoną, dalindamiesi sūrį, nuo juoko į orą kildavo pelenai, ir mes springdavom tuo juoku, tais pelenais ir tais dūmais. Galiausiai kas nors neapsikentęs praverdavo langą, tada būdavo šalta, būdavo oro ir mes eidavome miegoti. Dabar už lango – ežeras ir nesibaigiantys slėniai, tolumoje matyti kalnai. Milijono dolerių vertės vaizdelis, brangioji, sakytų... Baisiai norisi kam nors paskambinti, ir pasakyti, kad dzin man tie kalnai, ir tas ežeras, ir ta tekanti saulė, kurios šviesoje visi žmonės gražūs, man norisi paskambinti ir pasakyti – „šiąnakt pabudau ketvirtą ryto ir man labai skaudėjo.“

Man nebeskauda. Svaigsta galva. Noriu valgyti. Kalnams – dzin. Ežeras šiaušiasi smulkiomis bangelėmis, bet įtariu, kad ne dėl manęs. Šaltas dušas, papelijęs rankšluostis, pragižęs vanduo klozete – šūdinas viešbutis, bet juk svarbu vaizdas pro langą, juk svarbu atmosfera, įkvėpimas, gracija. Vis tiek noriu valgyti, o padavėjai nekalba man žinomomis kalbomis. Jų tamsi oda, spokso į mane alkanai šypsodamiesi. Jie galvoja, kad turiu pinigų, nes mano šviesi oda. Nežinau ką dar jie galvojo, bet atnešė man omletą su čili pipirais ir labai saldžios pieniškos kavos. Apsiverkiau. Ne dėl ežero, dėl pipirų. O gal dėl to, kad ežerui buvo dzin, kad aš į jį žiūriu, kad aš čia atsibeldžiau, šimtus kilometrų, dulkėtais keliais, besikratydama surūdijusiu džipu, uosdama svetimą prakaitą, braukdama savo prakaitą, ant pečių nešdama daiktus, kurių vieną dieną man gali prireikti... Pakrantėje moterys gano karves. Keistos tos moterys ir jų karvės – su tais dideliais auskarais nosyje, tabaluoja uždengdami pusę burnos, su spalvotomis skaromis ant galvų, žvanga grandinės ant kojų – moterų, ne karvių. Paklausčiau iš kokios jos genties, bet sakiau juk, padavėjai nekalba mano kalbomis. Vis žiūriu į tuos kalnus – nebeskauda, nebealkana. Noriu miego. O galvojau, kad nutrenkusi save už milijono žingsnių nuo kasdienybės, nuo to juoko virtuvėje... nežinau, ką aš galvojau, bet viskas čia taip pat. Skiriasi tik spalvos – odos, dirvožemio, drabužių, saulėlydžių, pinigų, dainų. Bet vis tiek noriu valgyti, gerti, miegoti, kalbėtis, pirkti niekniekius ir kartą per mėnesį paplūstu krauju. Ir kartais ašaromis.

Jaučiausi kalta žiūrėdama į tuos kalnus, ir gerdama kavą, ir tikrindama savo telefoną – „gal jam kartais be manęs širdį skauda?“. Tokia niekingai žemiška. Silpna, menka, laikina. Jaučiausi kalta esanti kūnas, bedvasis, nepasotinamas, kraujuojantis, bet nemirštantis... O aš, kvaiša, maniau – nuvažiuosiu į kalnus, prie ežero, bus ten tyla, bus ten didybė, penas alkanai sielai. O aš, kvaiša, pamiršau, kad siela be kūno – tai jau debesys. O kūnas be maisto – niurzglys. O maistas be druskos – kaip bučinys per popierinę servetėlę. Gerai pasvarsčiusi nusprendžiau, kad kalnai nei ežeras niekur nedings, ir kritau pamiegoti. Ir tikrai, saldžiau miegasi prie atdaro lango, kur į sapnus kartais įsiterpia karvės mūkimas, varnos krenkštelėjimas, žinant, kad niekas manęs čia nesuras, nes jie nežino, į kokį pasaulio užkampį nutrenkiau savo alkanus kūną ir sielą (nors jie sakytų, kad mano siela liko toje prakeiktoje virtuvėje, bet aš nesutinku.)

Aš sapnavau, kad esu kalnas. Toks didelis, ir amžinas. Buvau baisiai išdidus, ir apsimečiau, jog man nė motais pro šalį einantys žmonės. Tūkstančiai jų bastėsi aplinkui, vieni žemai nunarinę galvas, kiti spoksodami į mano viršūnę, kūrendami laužus mano papėdėje, dainuodami, gindami gyvulius, kasdami duobes mylėtiems, verkdami dėl gimusių, aukodami ožkas mano dievams. Aš pats buvau sau dievas ir atsakymas. Ir aš buvau sunkus.

Pabudau alkana. Surūkiau cigaretę, kartus buvo tas dūmas, bet džiaugiausi, kad esu lengvesnė už kalną, gilesnė už ežerą, kvailesnė už varnas, bet turiu pinigų saldžiai kavai ir pakelį ibuprofeno.
Tame kaime nebuvo interneto, neveikė telefonas, o vakarienei valgydavau kietai virtus kiaušinius, nesutikau nė vienos artimos sielos, tik smerkiančius iškylaujančių indų šeimų žvilgsnius man prisidegant eilinę cigaretę; bet viską atpirko pats pirmas rytas nubudus pelėsiais atsiduodančioje lovoje, kai atitraukusi langą pamačiau juos, stovinčius priešais mane, nei išdidžiai, nei kukliai, be jokio apsimetimo didingesniais nei buvo telkšojo ežeras ir ištikimai šalia jo – kalnas. Jiedu tylėdami mane pagydė, kol drybsojau lovoje ir žiūrėjau į paežerėje karves ganančias moteris. Nusprendžiau atleisti sau už tai, kad esu kūnas. Susitaikymo proga nudžiuginau kaimo parduotuvės savininką, įsigydama trečdalį jo gėrybių – saulėje aptirpusių šokoladų, Coca-colos, cigarečių, kokosinių sausainių ir kitokių nuodėmių. Tos nuodėmės tirpo mano burnoje, liežuvis raitėsi iš pasitenkinimo, o aš gailėjausi tik vieno – kad esu laikina.

***
Grįžusi į Mumbajų apsistojau Payal šeimos namuose. Mano valiūkiškai bičiulei trisdešimt ketveri, bet tame pačiame mieste gyventi atskirai nuo tėvų jai net nešovė į galvą. Pastačiusi automobilį ji susiriša plaukus, pasitaiso ant pečių užmestą skarą, pasipurškia burną mėtų kvapu. “Namastė, mamyte. Namastė, tėveli. Čia mano draugė iš Europos…” Tėtis, mane jau matęs fotosesijos metu, maloniai šypsosi ir rodo baltus namus. “Pas mus viskas labai paprasta” sako didžiuodamasis, ir iš tiesų, šiuolaikiški namai apstatyti minimalistiškai. Tik Payal kambaryje daugiau daiktų, knygų, ir per vidurį net pakabinta minkšta sofa – supynė. Uždariusi duris draugė iš spintos traukia likerio buteliuką. Jos tėvai naiviai galvoja, kad mergina gyvenime neragavusi alkoholio. Lyg paauglė ji iki šiol baugščiai vėdina prirūkytą savo miegamojo balkoną, pro kurį atsiveria Marine drive panorama. Gurkšnojame likerį, tarnas vis neša mums čiajų, rūkome balkone, kalbamės atsigulusios į didelę plačią Payal lovą. Jau po vidurnakčio pasibeldusi į kambarį ateina Payal mama, pabučiuoja mus abi į kaktas ir man atrodo, kad aš dar paauglė, ištrūkusi vienai nakčiai nakvoti pas draugę.

Rytą į duris pabeldžia masažuotoja. Dar snūduriuoju, o Payal nuoga gulasi ant kilimėlio. Po to jos laukia valanda baseine, jogos užsiėmimas ir apie 12- ą valandą prasidės darbas tėčio biure. Tą rytą ji nusprendžia pati pasikloti lovą, ir kol aš guliu minkoma masažuotojos, Payal nemokšiškai bando užmesti lovatiesę. Tai jos vestuvinio gražinimosi dalis.

-          Kaip manai, jei pati kasdien klosiu lovą, ar sulieknėsiu?

Negaliu patikėti, kad iki šiol ji nė karto nesiklojo lovos.

-          Vieną valandą ar dvi valandas, mem? – Klausia masažuotoja.



***
Masažuotoja kas dieną atvažiuoja iš kito Mumbajaus galo. Kelionė į vieną pusę jai užtrunka beveik dvi valandas, bet verta. Moteris turi penkis vaikus, našlė. Tiesa, masažuoti visai nemoka, bet labai stengiasi todėl, jei pasiseka, per dieną paminko aštuonias nugaras. Už valandą ima tris šimtus rupijų, bet žinodama istoriją palikau penkis. Payal sakosi suradusi jai darbą – dabar moteris aptarnauja net du pastatus. Tačiau ji niekada nežino, ar reikės masažo – atvažiuoja ir laukia, kol kas parašys žinutę. Į klausimą kodėl nesitaria iš vakaro Payal atsako paprastai: juk nežinau ar ryte norėsiu masažo.


Santykis tarp tarno ir šeiminko man iki šiol yra mįslė. Matau kas akivaizdu, bet niekaip negaliu suvokti. Išsilavinę, protingi ir šiuolaikiški žmonės remia kaimų mokyklas, aukoja maistą vargšams, tačiau nesisveikina su savo namų pagalbininkais. “Mes labai rūpinamės savo tarnais, kai suserga vežame pas gydytoją“ – kalba lyg apie naminį gyvūnėlį, kuris šiaip jau ir pats galėtų išsilaižyti žaizdas. Payal namuose nuolatos gyvena tarnas iš Nepalo, kur likusi jo žmona ir du vaikai. O kada jis juos mato? – klausiu. Payal paklausia tarno. Šiek tiek susigėdusi sako: prieš dvejus metus. Namuose vyriškis net neturi savo lovos – miega tiesiog ant žemės.


Draugė vis kartojo, kad nenori didelių indiškų vestuvių – susitarė su tėčiu vietoje puotos pinigus skirti kokio nors vaiko iš lūšnyno išsilavinimui. Idėja labai graži, tačiau putliose Payal lūpose man kažinkodėl skambėjo kaip Miss Visatos kalbos apie pasaulio taiką.

Po pietų Payal nusprendė, jog darbai palauks ir pasikvietė mane drauge sudalyvauti jos užsimiršimo terapijos seanse. Pastačiusi savo Hondą judrioje gatvėje ji ant piršto žaismingai suktelėjo raktelius. “Ar moki saugoti paslaptis?” Terapija vadinosi šopingas, apie kurį šiukštu neturėjo žinoti nei Payal tėtis, nei sužadėtinis. Tąsyk daugiausiai laiko praleidome “La senza” apatinio trikotažo parduotuvėje, kur bičiulė glėbiais rinkosi nėriniuotus apdarėlius – juk dar nebuvo tikra dėl vestuvinės suknelės spalvos, todėl, kad apsidraustų, įsigijo daugiau nei keletą variantų. Už pirkinius atsiskaitinėjo tėvelio kortele, ir vis svarstė, ar sužadėtinis bus pajėgus išpildyti jos norus.

-          Oi kaip pavargau, vos viską spėju – pati matai, kokia įtempta mano diena! – Payal iš tiesų braukėsi prakaitą nuo rusvos aksominės kaktos. Grįžus namo pirkinius teko palikti bagažinėje. – Užnešime namo rytoj, kai nematys papa. – Sakė ji automobilyje ant berankovės palaidinės vilkdamasi kurtą[1]. Prieš lipdama laukan dar priglaudė lūpas prie ant veidrodėlio tabaluojančios Ganešos statulėlės, akimirką sustingo stipriai užmerkusi akis, tada ant žemės išpurtė peleninę ir burnon įsimetė saujelę kumino[2] sėklų. 


-          Paskubėkime, papa mus šiandien vešis vakarieniauti."







[1] Kurta -
[2] Kumino sėklos 
"


Vaiva Rykštaitė, ištrauka iš kelinių apybraižos "VIENA INDIJOJE", Baltos lankos 2014

Komentarai

  1. Kai galų gale radau liudijimus apie šį burtų davėją dr. AJAYI, kaip daugeliui žmonių padėjo susigrąžinti savo mylėtojus ir sugedusius namus, susisiekiau su juo per jo „WhatsApp“ numerį: +2347084887094, nes mano vaikinas, kurį tikrai myliu visa širdimi, staiga pasikeičia ir atsisuko man nugarą ir nekenčia manęs be jokios priežasties, kai jis paliko namus, o vėliau išgirdau, kad jis gyvena su kita moterimi, toks elgesys buvo labai keistas, tarsi jis būtų manipuliuojamas, jis užblokavo mane iš visų savo socialinių tinklų ir aš negalėjau bendrauti su juo. Aš labai norėjau susigrąžinti savo vaikiną. Aš ieškau pagalbos iš jo artimų draugų ir šeimos narių, bet nesiseka sugrįžti. Aptaręs su DR AJAYI, jis man pasakė būtinus dalykus, kuriuos turėjau atlikti, o aš po 2 dienų savo nuostabai vykdžiau jo nurodymus, mano vaikinas man paskambino, kad jis grįžta namo, o nuo tada mes gyvename ramiai, susisiekite su didžiu dvasiniu vyru dr. Ajayi el. Paštu: drajayi1990@gmail.com arba parašykite jam savo numeriu aukščiau

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor

Nuoga blizginu veidrodžius

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veidrodžius ir jaučiu – čia yra kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofiško, tik pati nežinau kas. Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, popierinis rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu paviršiumi, ir įsivaizduoju, kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik tada atsiauginčiau visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išangės ir pažastų, nes be gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. Frida ir Madona su apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramovi ć su didžiuliu garbanotu trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kitos. Tik bailės viską nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sako – žiūrėkite, kokia aš plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – va mano menas. Bet nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei – ne gyvaplaukius – pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumoje idėją. Kai kurios idėjos turi būti matuojamos taip: ar galima jas paaiškinti paprastam kaimo žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto, prisimen