"Jau kitą rytą
sėdėjau autobuse riedančiame Mumbajaus kryptimi. Vairuotojas neatrodė nustebęs,
kai nepasiekus nė pusiaukelės paprašiau išleisti greitkelyje, šalia kelio ženklo į Ghoti. Nusileidusi šlaitu atsidūriau gyvenvietėje,
kur nė vienas sutiktas žmogus nesuprato angliškai. Kaimo gyventojai į mane
spoksojo nesislėpdami, kai kurie net garsiai komentavo, rodė pirštais, kažką
šūkavo. Galiausiai mane išgelbėjo mažos mokyklinukės su į plaukus įrištais
baltais kaspinais, žavingu akcentu paaiškinusios kaip rasti transporto stendą.
Į džipą
susigrūda šešiolika vietinių ir aš – vienintelė turistė. Važiuojant atrodo, kad
automobilio sienos guminės, sustoję vis paimame dar keleivių. Mus stabdo
dulkėtame kelyje iš niekur išdygęs vyras su baltais marškiniais. Jis lipa ant
stogo. Už valandėlės tuščią kelią pastoja dvi moterys, abi sėda šalia manęs.
Negaliu atitraukti akių nuo didžiulių žvangančių auskarų jų nosyse ir
tatuiruotų veidų. „Kažkokia keista gentis...“ galvoju. Jos apie mane turbūt
mąsto tą patį. Bhandardara kaimą pasiekiame jau sutemus, gatvelių kampuose šoka
žvakės – dingo elektra. Bijodama rizikuoti einu lengviausiu, turistų jau
pramintu keliu, į MTDC viešbutį, kuris, kitą dieną pamačiau, kažkuo primena
tarybinę sanatoriją. Vakare vaikštau po baugiai tuštėjantį kaimą ieškodama kur
užkąsti. Kiosko lentynos nukrautos traškučiais ir sausainiais, vyras dar sakosi
galįs išvirti čiai. Tuomet įvertinu
turistinių vietų patogumus – ten keliautojai spiečiasi ne vien dėl garsių
objektų, bet nesunkiai gauna šilto maisto be čili pipirų, kavos ir tualetinio
popieriaus. Matau žvakių šviesoje susispietusį būrelį. Senyva moteriškė
pardavinėja karštus kietai virtus kiaušinius, kuriuos kažkodėl valgo vien
vyrai. Nulupa kiaušinį, ant servetėlės įdrebia šaukštą sviesto, pabarsto raudonais
prieskoniais, pašlaksto citrinos sultimis. Tas kiaušinis - skaniausia mano
vakarienė.
Grįžus į
viešbutį elektros vis dar nėra, kaip ir nedingęs troškimas nebūti. Arba būti
kažkur kitur. Nežinodama kur daugiau dėtis tiesiog užmigau.
Pažadino
skausmas pilvo apačioje. Išlipau iš lovos – tamsu. Apgraibomis krepšyje radau
plastikinį maišelį, pasišviesdama telefonu perskaičiau „ibuprofen“, trys tabletės, keista, bet saldžios. „Eik šalin...“
sakiau skausmui ir atsigulusi įsivaizdavau kaip vieną dieną skaudės gimdant.
Turbūt staugsiu kaip šuva, ir ši naktis, ir visos kitos visokio skausmo naktys
atrodys tarsi De Sado kutenimas plunksnomis. Skauda. Vaizduotė nepadeda.
Pasižiūriu į telefoną – keturios. Ryto. Nei kam skambint, nei ką... „Miegok“,
sakau, bet nepalieka nei kvaišos mintys, nei maudimas gimdoje. Svarstau, ar
skauda gimstant? Neatsimenu. Gaila, kad
naujagimiai nekalba. Reikėtų paklausti aklųjų praregėjusių, ar skauda pirmą
kart pamačius šviesą? Švinta. Išlipu iš lovos ir patraukiu užuolaidą. „Million dollar view, darling!“ –
sakytume mes, tie, kurie sėdėdavom Londone, virtuvėje, prie nesibaigiančių
arbatos ir turkiškos kavos puodelių, pūsdami dūmus vieni kitiems į akis,
burdami iš tos kavos tirščių, skrudindami duoną, dalindamiesi sūrį, nuo juoko į
orą kildavo pelenai, ir mes springdavom tuo juoku, tais pelenais ir tais
dūmais. Galiausiai kas nors neapsikentęs praverdavo langą, tada būdavo šalta,
būdavo oro ir mes eidavome miegoti. Dabar už lango – ežeras ir nesibaigiantys
slėniai, tolumoje matyti kalnai. Milijono dolerių vertės vaizdelis, brangioji,
sakytų... Baisiai norisi kam nors paskambinti, ir pasakyti, kad dzin man tie kalnai, ir tas ežeras, ir
ta tekanti saulė, kurios šviesoje visi žmonės gražūs, man norisi paskambinti ir
pasakyti – „šiąnakt pabudau ketvirtą ryto ir man labai skaudėjo.“
Man nebeskauda.
Svaigsta galva. Noriu valgyti. Kalnams – dzin.
Ežeras šiaušiasi smulkiomis bangelėmis, bet įtariu, kad ne dėl manęs. Šaltas
dušas, papelijęs rankšluostis, pragižęs vanduo klozete – šūdinas viešbutis, bet
juk svarbu vaizdas pro langą, juk svarbu atmosfera, įkvėpimas, gracija. Vis
tiek noriu valgyti, o padavėjai nekalba man žinomomis kalbomis. Jų tamsi oda,
spokso į mane alkanai šypsodamiesi. Jie galvoja, kad turiu pinigų, nes mano
šviesi oda. Nežinau ką dar jie galvojo, bet atnešė man omletą su čili pipirais
ir labai saldžios pieniškos kavos. Apsiverkiau. Ne dėl ežero, dėl pipirų. O gal
dėl to, kad ežerui buvo dzin, kad aš
į jį žiūriu, kad aš čia atsibeldžiau, šimtus kilometrų, dulkėtais keliais,
besikratydama surūdijusiu džipu, uosdama svetimą prakaitą, braukdama savo
prakaitą, ant pečių nešdama daiktus, kurių vieną dieną man gali prireikti...
Pakrantėje moterys gano karves. Keistos tos moterys ir jų karvės – su tais dideliais
auskarais nosyje, tabaluoja uždengdami pusę burnos, su spalvotomis skaromis ant
galvų, žvanga grandinės ant kojų – moterų, ne karvių. Paklausčiau iš kokios jos
genties, bet sakiau juk, padavėjai nekalba mano kalbomis. Vis žiūriu į tuos
kalnus – nebeskauda, nebealkana. Noriu miego. O galvojau, kad nutrenkusi save
už milijono žingsnių nuo kasdienybės, nuo to juoko virtuvėje... nežinau, ką aš
galvojau, bet viskas čia taip pat. Skiriasi tik spalvos – odos, dirvožemio,
drabužių, saulėlydžių, pinigų, dainų. Bet vis tiek noriu valgyti, gerti, miegoti,
kalbėtis, pirkti niekniekius ir kartą per mėnesį paplūstu krauju. Ir kartais
ašaromis.
Jaučiausi kalta
žiūrėdama į tuos kalnus, ir gerdama kavą, ir tikrindama savo telefoną – „gal
jam kartais be manęs širdį skauda?“. Tokia niekingai žemiška. Silpna, menka, laikina.
Jaučiausi kalta esanti kūnas, bedvasis, nepasotinamas, kraujuojantis, bet
nemirštantis... O aš, kvaiša, maniau – nuvažiuosiu į kalnus, prie ežero, bus
ten tyla, bus ten didybė, penas alkanai sielai. O aš, kvaiša, pamiršau, kad
siela be kūno – tai jau debesys. O kūnas be maisto – niurzglys. O maistas be
druskos – kaip bučinys per popierinę servetėlę. Gerai pasvarsčiusi
nusprendžiau, kad kalnai nei ežeras niekur nedings, ir kritau pamiegoti. Ir
tikrai, saldžiau miegasi prie atdaro lango, kur į sapnus kartais įsiterpia
karvės mūkimas, varnos krenkštelėjimas, žinant, kad niekas manęs čia nesuras,
nes jie nežino, į kokį pasaulio užkampį nutrenkiau savo alkanus kūną ir sielą
(nors jie sakytų, kad mano siela liko toje prakeiktoje virtuvėje, bet aš
nesutinku.)
Aš sapnavau, kad
esu kalnas. Toks didelis, ir amžinas. Buvau baisiai išdidus, ir apsimečiau, jog
man nė motais pro šalį einantys žmonės. Tūkstančiai jų bastėsi aplinkui, vieni
žemai nunarinę galvas, kiti spoksodami į mano viršūnę, kūrendami laužus mano
papėdėje, dainuodami, gindami gyvulius, kasdami duobes mylėtiems, verkdami dėl
gimusių, aukodami ožkas mano dievams.
Aš pats buvau sau dievas ir atsakymas. Ir aš buvau sunkus.
Pabudau alkana.
Surūkiau cigaretę, kartus buvo tas dūmas, bet džiaugiausi, kad esu lengvesnė už
kalną, gilesnė už ežerą, kvailesnė už varnas, bet turiu pinigų saldžiai kavai
ir pakelį ibuprofeno.
Tame kaime
nebuvo interneto, neveikė telefonas, o vakarienei valgydavau kietai virtus
kiaušinius, nesutikau nė vienos artimos sielos, tik smerkiančius iškylaujančių
indų šeimų žvilgsnius man prisidegant eilinę cigaretę; bet viską atpirko pats pirmas
rytas nubudus pelėsiais atsiduodančioje lovoje, kai atitraukusi langą pamačiau
juos, stovinčius priešais mane, nei išdidžiai, nei kukliai, be jokio apsimetimo
didingesniais nei buvo telkšojo ežeras ir ištikimai šalia jo – kalnas. Jiedu
tylėdami mane pagydė, kol drybsojau lovoje ir žiūrėjau į paežerėje karves
ganančias moteris. Nusprendžiau atleisti sau už tai, kad esu kūnas. Susitaikymo
proga nudžiuginau kaimo parduotuvės savininką, įsigydama trečdalį jo gėrybių –
saulėje aptirpusių šokoladų, Coca-colos,
cigarečių, kokosinių sausainių ir kitokių nuodėmių. Tos nuodėmės tirpo mano
burnoje, liežuvis raitėsi iš pasitenkinimo, o aš gailėjausi tik vieno – kad esu
laikina.
***
Grįžusi į Mumbajų apsistojau Payal šeimos namuose. Mano
valiūkiškai bičiulei trisdešimt ketveri, bet tame pačiame mieste gyventi
atskirai nuo tėvų jai net nešovė į galvą. Pastačiusi automobilį ji susiriša
plaukus, pasitaiso ant pečių užmestą skarą, pasipurškia burną mėtų kvapu.
“Namastė, mamyte. Namastė, tėveli. Čia mano draugė iš Europos…” Tėtis, mane jau
matęs fotosesijos metu, maloniai šypsosi ir rodo baltus namus. “Pas mus viskas
labai paprasta” sako didžiuodamasis, ir iš tiesų, šiuolaikiški namai apstatyti
minimalistiškai. Tik Payal kambaryje daugiau daiktų, knygų, ir per vidurį net
pakabinta minkšta sofa – supynė. Uždariusi duris draugė iš spintos traukia
likerio buteliuką. Jos tėvai naiviai galvoja, kad mergina gyvenime neragavusi
alkoholio. Lyg paauglė ji iki šiol baugščiai vėdina prirūkytą savo miegamojo
balkoną, pro kurį atsiveria Marine drive
panorama. Gurkšnojame likerį, tarnas vis neša mums čiajų, rūkome balkone, kalbamės atsigulusios į didelę plačią Payal
lovą. Jau po vidurnakčio pasibeldusi į kambarį ateina Payal mama, pabučiuoja
mus abi į kaktas ir man atrodo, kad aš dar paauglė, ištrūkusi vienai nakčiai
nakvoti pas draugę.
Rytą į duris pabeldžia masažuotoja. Dar snūduriuoju, o
Payal nuoga gulasi ant kilimėlio. Po to jos laukia valanda baseine, jogos
užsiėmimas ir apie 12- ą valandą prasidės darbas tėčio biure. Tą rytą ji
nusprendžia pati pasikloti lovą, ir kol aš guliu minkoma masažuotojos, Payal
nemokšiškai bando užmesti lovatiesę. Tai jos vestuvinio gražinimosi dalis.
-
Kaip
manai, jei pati kasdien klosiu lovą, ar sulieknėsiu?
Negaliu patikėti, kad iki šiol ji nė karto nesiklojo
lovos.
-
Vieną
valandą ar dvi valandas, mem? – Klausia masažuotoja.
***
Masažuotoja kas dieną atvažiuoja iš kito Mumbajaus galo.
Kelionė į vieną pusę jai užtrunka beveik dvi valandas, bet verta. Moteris turi
penkis vaikus, našlė. Tiesa, masažuoti visai nemoka, bet labai stengiasi todėl,
jei pasiseka, per dieną paminko aštuonias nugaras. Už valandą ima tris šimtus
rupijų, bet žinodama istoriją palikau penkis. Payal sakosi suradusi jai darbą –
dabar moteris aptarnauja net du pastatus. Tačiau ji niekada nežino, ar reikės
masažo – atvažiuoja ir laukia, kol kas parašys žinutę. Į klausimą kodėl
nesitaria iš vakaro Payal atsako paprastai: juk nežinau ar ryte norėsiu masažo.
Santykis tarp tarno ir šeiminko man iki šiol yra mįslė.
Matau kas akivaizdu, bet niekaip negaliu suvokti. Išsilavinę, protingi ir
šiuolaikiški žmonės remia kaimų mokyklas, aukoja maistą vargšams, tačiau
nesisveikina su savo namų pagalbininkais. “Mes
labai rūpinamės savo tarnais, kai suserga vežame pas gydytoją“ – kalba lyg apie
naminį gyvūnėlį, kuris šiaip jau ir pats galėtų išsilaižyti žaizdas. Payal
namuose nuolatos gyvena tarnas iš Nepalo, kur likusi jo žmona ir du vaikai. O
kada jis juos mato? – klausiu. Payal paklausia tarno. Šiek tiek susigėdusi
sako: prieš dvejus metus. Namuose vyriškis net neturi savo lovos – miega
tiesiog ant žemės.
Draugė vis kartojo, kad nenori didelių indiškų
vestuvių – susitarė su tėčiu vietoje puotos pinigus skirti kokio nors vaiko iš
lūšnyno išsilavinimui. Idėja labai graži, tačiau putliose Payal lūpose man
kažinkodėl skambėjo kaip Miss Visatos kalbos apie pasaulio taiką.
Po pietų Payal nusprendė, jog darbai palauks ir
pasikvietė mane drauge sudalyvauti jos užsimiršimo terapijos seanse. Pastačiusi
savo Hondą judrioje gatvėje ji ant piršto žaismingai suktelėjo raktelius. “Ar
moki saugoti paslaptis?” Terapija vadinosi šopingas,
apie kurį šiukštu neturėjo žinoti nei Payal tėtis, nei sužadėtinis. Tąsyk
daugiausiai laiko praleidome “La senza” apatinio trikotažo parduotuvėje, kur
bičiulė glėbiais rinkosi nėriniuotus apdarėlius – juk dar nebuvo tikra dėl
vestuvinės suknelės spalvos, todėl, kad apsidraustų, įsigijo daugiau nei keletą
variantų. Už pirkinius atsiskaitinėjo tėvelio kortele, ir vis svarstė, ar
sužadėtinis bus pajėgus išpildyti jos norus.
-
Oi
kaip pavargau, vos viską spėju – pati matai, kokia įtempta mano diena! – Payal iš
tiesų braukėsi prakaitą nuo rusvos aksominės kaktos. Grįžus namo pirkinius teko
palikti bagažinėje. – Užnešime namo rytoj, kai nematys papa. – Sakė ji automobilyje ant berankovės palaidinės vilkdamasi kurtą[1].
Prieš lipdama laukan dar priglaudė lūpas prie ant veidrodėlio tabaluojančios Ganešos statulėlės, akimirką sustingo
stipriai užmerkusi akis, tada ant žemės išpurtė peleninę ir burnon įsimetė
saujelę kumino[2]
sėklų.
"
Vaiva Rykštaitė, ištrauka iš kelinių apybraižos "VIENA INDIJOJE", Baltos lankos 2014
Kai galų gale radau liudijimus apie šį burtų davėją dr. AJAYI, kaip daugeliui žmonių padėjo susigrąžinti savo mylėtojus ir sugedusius namus, susisiekiau su juo per jo „WhatsApp“ numerį: +2347084887094, nes mano vaikinas, kurį tikrai myliu visa širdimi, staiga pasikeičia ir atsisuko man nugarą ir nekenčia manęs be jokios priežasties, kai jis paliko namus, o vėliau išgirdau, kad jis gyvena su kita moterimi, toks elgesys buvo labai keistas, tarsi jis būtų manipuliuojamas, jis užblokavo mane iš visų savo socialinių tinklų ir aš negalėjau bendrauti su juo. Aš labai norėjau susigrąžinti savo vaikiną. Aš ieškau pagalbos iš jo artimų draugų ir šeimos narių, bet nesiseka sugrįžti. Aptaręs su DR AJAYI, jis man pasakė būtinus dalykus, kuriuos turėjau atlikti, o aš po 2 dienų savo nuostabai vykdžiau jo nurodymus, mano vaikinas man paskambino, kad jis grįžta namo, o nuo tada mes gyvename ramiai, susisiekite su didžiu dvasiniu vyru dr. Ajayi el. Paštu: drajayi1990@gmail.com arba parašykite jam savo numeriu aukščiau
AtsakytiPanaikinti