Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.
Penkios ryto,
plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas
sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio
patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės,
nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai
prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška
japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo
stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų
biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės
lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi
po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol
aš vartau Tokijo metro žemėlapius.
Pradžios
nuojauta.
Išeisime iš
namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose
vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, o akys
praeivių minioje ieško kitų draugiškų akių.... Tačiau vos žengusi pro buto
duris netenku žado. Kažkas iš kaimynų padarė man „paslaugą“ ir užnešė didžiulį
sunkų Žemynos vežimą geležinėmis kopėčiomis į viršų (iš vakaro jį palikau
lauke). Būtent "kopėčiomis", nes ta priešgaisrinio pabėgimo evakuacijos kelią
primenanti struktūra nenusipelno vadintis laiptais.
Pamoka: kitąkart
užsisakant nakvynę per „airbnb“ keliaujant su vaiku ir vežimu, būtinai
pasidomėti kuriame aukšte yra butas, paprašyti laiptinės nuotraukų. Aha,
kitąkart...
O dabar stoviu
su Žemyna ant rankų, ir nežinau, kaip vienu metu nusinešti žemyn ir vaiką, ir
sunkų vežimą, kurio man ir vieno šiuo metu dėl sveikatos negalima kilnoti. Palikti
Ž kopėčių viršuje baisu, nes išsigandusi nueinančios mamos vaizdo gali iš
paskos nugarmėti žemyn. Palikti Ž apačioje, kur ji gali išbėgti į gatvę...?
Pasirenku antrąjį variantą ir nunešusi dukrytę žemyn labai rimtu veidu jai
aiškinu, kad dabar ji turi stovėti čia įsikibusi turėklą ir laukti mamytės. Dėl
visa ko dar pririšu jos kuprinės petnešą prie turėklo. "Dėl visa ko", nors mūsų
kieme nė vieno automobilio, nei vieno žmogaus... Mano nuostabai Žemyna, atrodo,
supranta situacijos rimtumą, ir stovi nejudėdama, stebi mane lipančią į viršų
ir tuoj pat - žemyn, jau su jos ratais rankose. Pajuntu pasididžiavimą savo
dukra, pirmąkart veikiame kaip komanda.
- - Jėėėėėė!
– suploja rankutėmis vežimui pasiekus žemę. Taigi, pirmas nuotykis –
check...
Mūsų „airbnb“
buto savininkė sakė jokiu būdu neiti į metro piko valandomis, jei gerai dabar
pamenu, nuo septynių iki pusės devynių ryto. Bet šitaip anksti atsikėlusios,
aštuntą mes jau gatvėje, žmonių nedaug, parduotuvių žaliuzės uždarytos, lauke
baisiai šalta, o mano GPS rodo kad iki Komazawa-daigaku metro stoties yra
penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Pakeliui aptinkame spalvingą kioską, abi
apsidžiaugusios prisikrauname pilną krepšį mandarinų, bananų, vynuogių, bet
atbėgęs pardavėjas laužyta anglų kalba aiškina, kad jis mums neketina nieko
parduoti iki devintos ryto. Dar nedirba, suprask. Aš iškart pagal vieną
individą spręsdama apie visą tautą suprantu, kad taisyklės japonams svarbiau
už pinigus; ir šiaip ne taip atplėšusi alkaną verkšlenančią dukrą nuo
mandarinų, stumiu vežimėlį toliau. Galiausiai prieiname pirmą sušių gatvės
prekystalį. Žemyna per tą laiką išsiurbė dvi obuolių tyreles ir suvalgė bananą,
o aš nevalgiusi nuo vakarykštės dienos, aplink daugiau jokia kavinė nei kioskas
nedirba, tad išsitraukusi telefone draugės užrašytas frazes išskiemenuoju:
- - Wataši va niku o tabemasen. Aš nevalgau
mėsos.
Pardavėjas nusijuokia, gal apsidžiaugęs, kad mankštinu
liežuvį. Atsako man angliškai:
- - Yes, yes, I got salmon. Taip, taip, turiu lašišos.
Skrandis groja maršus, sau prisipažįstu, kad dar prieš
užkalbindama sušių pardavėją pasąmonėje jau priėmiau sprendimą per šias kelias
dienas Japonijoje valgyti žuvį. Nes kažkada labai ją mėgau, kažkada sušiai buvo
mano mėgstamiausias patiekalas (kol nesužinojau apie žalioje žuvyje tykančius
parazitus), nes... kaip Japonijoje nesuvalgyti sušio?
Sušio ritinėlis pasirodo esąs karštas, lašiša virta, prie
jos neduoda jokių pagaliukų nei sojų padažo, todėl valgau tiesiog rankomis, gatvėje, ir tas
ryžių gumulas su žuvimi rodosi skaniausias mano iki šiol ragautas maistas.
- - Mama... – zirzia Žemyna, o aš pakėlusi akis pamatau, kad
jau esame prie pat metro stoties, į kurią vedą statūs cementiniai laiptai.
- - Elevator? Liftas? – klausinėju pro šalį skubančių žmonių.
Bet lifto nėra, todėl pasigavusi bliūduku apsikirpusį paauglį įkinkau jį padėti
man nunešti savo turtą žemyn.
Mūsų laiptinė su tom "kopėčiom"...
Stotis atrodo kiek aptriušusi, aš žinoma viską lyginu su
Londonu, ir čia ji man primena prastesnių, nuošalesnių Londono rajonų metro
stotis, kur sienos retai kada puošiamos reklamomis, o ir tos dažniausiai būna
apislaupiusios. Susigaudyti traukinių raizgalynėje man nesunku (vėl ačiū
gyvenimui Londone), ir suradusi mums reikalingą kryptį po dešimties sekundžių
jau stoviu prie atvažiavusio vagono durų. Šios atsidaro ir laukan pasipila masė
juodais drabužiais vilkinčių japonų. Jiems vos išlipus vidun sulipa taip pat
tamsiais rūbais vilkintys žmonės. Man nespėjus nė iškvėpti oro durys panosėje
užsitrenkia ir traukinys nuvažiuoja. Už dviejų minučių sulaukiu kito. Iš šito
beveik niekas neišlipa. Bandau pagauti žmonių akis, šypsausi, visa savo kūno
kalba byloju „pažiūrėkite, aš mama su vežimu, noriu įlipti vidun“. Bet japonai
žiūri bereikšmiais veidais kažkur man už nugaros, ir bekraštę savo minčių
erdvę, ir aš pati jiems tartum nematoma. Šitaip stypčiodama paleidžiu daigiau
nei dešimt traukinių. Jie važiuoja tiksliai kas dvi minutes. Didžiausia mano
baimė, kad įstumsiu vežimą su Žemyna vidun, tada durys užsitrenks ir mus
išskirs. Lengva paranoja, žinau, bet keliaujant sustiprėja visi atsargumo ir
blogiausių scenarijų įsivaizdavimo instinktai. Per tą pusvalandį žmonių nė kiek
nesumažėja, bet aš įgaunu daugiau ryžto. Atvažiavus keturioliktam traukiniui
pati nutaisau žvelgiančią į tolį veido išraišką ir be skrupulų įstumiu Žemyną
su vežimu į japonų minią. Mano nuostabai visi jie tartum vientisas organizmas
sykiu atsitraukia atgal - vietos ten ne taip mažai kaip atrodė, ir po dešimties
minučių mudvi su dukryte pagaliau pasiekiame Tokijaus „Romą“, į kurią veda visi
metro keliai – pagrindinę, Šibuja stotį. Lifto vėl nerandame, bet šįsyk vežimą
užstumiu ant važiuojančių laiptų. Po devynių penkiolika ryte, aš vis dar
beprotiškai alkana, o Žemyna jau taisosi „pietų“ miego. GPS sako, kad mano iš „Lonely
Planet“ knygos pasirinktos pusryčių kavinės yra už pusantro kilometro
pėsčiomis. Tad pašmirinėjusi aplinkinėmis gatvėmis neiškentusi apsiperku “7eleven” prekybcentryje, kur atsisėdusi
prie lango sukertu dar tris šaltus sušius (vieną su kiaušiniu ir du su lašiša).
Žemyna tuo metu jau saldžiai miega. Išėjusią laukan mane apima tas keistas
jausmas, taip dažnai aplankantis kelionėse. Atrodo, kad čia esu jau labai
ilgai, atrodo, kad jau tiek daug visko nutiko. Norisi skambinti namo ir klausti
vyro, kas jo gyvenime per šitą laiką pasikeitė? Tačiau tuo pat metu apima
irzlus suvokimas, kad bastausi po tą šaltą Tokijų jau kelias valandas, o dar nieko
doro nepamačiau. Todėl nusprendžiu susirasti padorią vakarietišką kavinę, ten
ramiai išgerti arbatos ir susidaryti dienos planą. Aš visada taip – apie šalį
pradedu skaityti tik lėktuve, ir pirmą dieną nieko neplanuoju, kol nepajuntu
vietos atmosferos.
Tokijo nacionalinis muziejus (man pasirodė nuobodokas),
Ueno zoologijos sodas (spėkit kam jis labai patiko), trys užsukimai pasišildyti
ir pasikrauti telefoną į „Starbucks“, keistos japoniškos šventyklos ir jurginų
sodai, kur aišku vis tiek numirė mano telefonas; žybsinčios vitrinos, pora
nerimtų pasiklydimų gatvės spūstyse, sušiai, krevečių tempura, smilkalų
kvapas... Tačiau labiau už objektus iš „Privalai pamatyti“ sąrašo turistams,
man, kaip visada įsiminė smulkmenos. Pocket wifi, kišeninis wifi, nešiojamas
bevielio interneto aparatas, kurio dėka galiu savo telefoną ir kompiuterį net
metro tunelyje pajungti prie interneto; tualeto sėdynė ant kurios klestelėjusi
net pašokau išsigandusi, kas čia tiek ilgai prieš mane sėdėjo, kad užkaitino?
Kol supratau, kad ji šildoma, elektrinė... Ir labai sustiprėjęs ryšys su dukra.
Buvo akimirkų, kai jaučiausi visiška savanaude, bloga motina, kuri dėl savo
noro keliauti tampo vaiką po šaltą dangoraižių miestą... Mažylei nesinorėjo nei
sušių, nei žuvies, ir didžią dienos dalį ji mito kruasanais iš „7eleven”, bananais ir
apelsinų sultimis iš „Starbucks“; miegojo vežime ir labai verkė metro, kai
atsisakiau ją ten pažindyti. Tačiau kaip aš nustebau vakare, kai jau gulėdama
lovoje ir kalbėdama su namuose likusiu tėčiu, Žemyna jam padrikais sakinukais papasakojo
viską ką mačiusi per dieną. Tai buvo pirmas kartas, kai vos dvejų sulaukęs mūsų
vaikas atpasakojo praeities įvykius. Šios kelionės metu su Žemyna išmokome
dirbti kaip komanda, mergaitė sužinojo daug naujų žodžių, įsidrąsino, ir kitą
rytą atsikėlusi jau klausė, kada važiuosim metro.
Žuvies turguje valgėme... desertus...
Imbierinė arbata su moči ir dienos planavimas su "Lonely Planet" knyga.
Per tris dienas Tokijuje aplankėme ir meno parodas, ir
dar keletą muziejų ir mieguistą senamiestį, ir didžiausią žuvies turgų, ir
šopingo gatves, ir didžiąją Asakusa šventyklą, tačiau apie pagrindinius
objektus rašyti nematau prasmės, nes kiekvienas vis tiek juos matome savaip. Grįžusiai
man draugės mamos, sakė, norėtų kabinti medalį ir apipylė klausimais. Tad jei
dar atsiras kokia nurauta mama, kuri su todleriu ryšis viena keliauti po
nepažįstamą pasaulio didmiestį, dalinuosi šiais esminiais patarimais:
Vežimas. Didelis, su gulima ir sėdima padėtimis, kuriame
vaikas gali patogiai miegoti pietų, į kurio apačią galima susikrauti tris
drabužių pamainas, drėgnas servetėles, užkandžius, knygas ir visa kita.
Lėktuvuose, nepaisant jų dydžio, vežimai ir auto-kėdutės keliauja nemokamai.
Liftai. Jų Tokijuje nėra daugelyje pagrindinių metro
stočių. Kai pirmą dieną nuvargusi pasidalinau šia naujiena feisbuke, keletas
komentatorių mane tikino, kad liftai tikrai yra. Tada pasijutau kvaila ir
žiopla, pagailo savęs, jei būčiau mažiau pavargusi, gal net ašarėlę būčiau
išspaudusi. Tad kitą dieną išsiruošiau karingai nusiteikusi surasti liftus. Radau
angliškai kalbančius stočių darbuotojus, kurie mane patikino, kad „ne, lifto
nėra“. Taigi, pvz Šibuja stotyje liftai yra visur išskyrus persėdant į oranžinę
liniją. Tad reikia eiti į žalią liniją, važiuoti į Omotėsando stotį, ten yra
liftas ir juo užkilus galima persėsti į oranžinę liniją. Žodžiu, papildomos
dvidešimt minučių brangaus laiko. Ueno stotyje liftų nėra. Darbuotojas nešė
vežimą į viršų. Buvau susirašiusi visas stotis, kuriose nėra liftų, bet dabar
pykčiui išblėsus jau tingiu ieškoti. Kaip tame mieste gyvena neįgalieji – nežinia.
Kaltė. Kad jos būtų mažiau kiekvieną dieną būtinai
rasdavau įdomios veiklos Žemynai. Zoologijos sodas, atrakcionų parkas, žaislų
parduotuvė, ledai.
Muziejai. Tai buvo vieninteliai apsilankymai kurių laiką planuodavau.
Visada taikau, kad sutaptų su dukters pietų miegu, nes tik taip galiu ramiai
viską apžiūrėti, paskaityti, ir neblaškyti kitų lankytojų vaikiškais
spygavimais.
Sauskelnių keitimas. Visada su savimi turiu ant žemės
tiesti skirtą pledą, nes ne visur būna vystymo stalai.
Keisčiausias pojūtis: kai trečią dieną labai alkana (ar
aš visada alkana?) klaidžiodama nežinomo rajono gatvėmis, kur aplink buvo vien
žalia žuvis arba žalia mėsa arba kebabai, aš pamačiau indiško maisto restorano
iškabą, ir pasijutau tartum suradusi namus. Iki šiol egzotiška atrodžiusi
indiška virtuvė, palyginus su japoniška, staiga tapo sava. Finalas: mūsų į
indišką restoraną neįleido, nes, kaip supratau iš gestų, ten negalima su mažais
vaikais. Moralas: nežinau, buvau per daug alkana ieškot prasmės. Viskas
reliatyvu...
Ar grįžčiau į Japoniją? Taip, bet su vyru ir šiltesniu
metų laiku.
P.S. Pati kelionės idėja kilo pakalbėjus su draugais. Pasirodo,
iš Havajų į Europą pigiau skirsti per Japoniją nei per žemyninę Ameriką. Aišku,
tuos kelis šimtus sutaupytų dolerių teko išleisti pragyvenimui Tokijuje. Bet
šitaip juk įdomiau.
Kai vaikas pabunda muziejuje ir apseilėja eksponatų stiklus... :)
Stupid selfie.
Jūros ežiai. Neragavome.
Japoniški kepiniai. Ir "tas jausmas" kai už sumautą keksiuką moku penkis dolerius, nes Žemynutė užsimanė, o aš jaučiuosi kalta, nes pusę dienos ją tampau po budistų šventyklą...
Laukiame metro.
Šventykla, į kurią pakliūti galima tik užlipus akmeniniais laiptais.
Voras.
Paorama.
Asakusa.
Pagaliau Lietuvoj, babos glėby.
Komentarai
Rašyti komentarą