Pažadino skausmas pilvo apačioje. Išlipau iš
lovos – nėra elektros. Apgraibomis krepšyje radau plastikinį maišelį,
pasišviesdama telefonu perskaičiau „ibuprofen“, trys tabletės, keista, bet
saldžios. „Eik šalin...“ sakiau skausmui ir atsigulusi įsivaizdavau kaip vieną
dieną skaudės gimdant. Turbūt staugsiu kaip šuva, ir ši naktis, ir visos kitos
visokio skausmo naktys atrodys tarsi De Sado kutenimas plunksnomis. Skauda.
Vaizduotė nepadeda. Pasižiūriu į telefoną – keturios. Ryto. Nei kam skambint,
nei ką... „Miegok“, sakau, bet nepalieka nei kvaišos mintys, nei maudimas
gimdoje. Šešios trisdešimt ir mano skausmas virsta krauju. Dar kartą netapau
motina. O gimdant skaudės. Svarstau, ar skauda gimstant? Neatsimenu. Gaila, kad naujagimiai nekalba.
Reikėtų paklausti aklųjų praregėjusių, ar skauda pirmą kart pamačius šviesą?
Švinta. Išlipu iš lovos ir patraukiu užuolaidą. „Million dollar view, darling!“
– sakytume mes, tie, kurie sėdėdavom Londone,
virtuvėje, prie nesibaigiančių arbatos ir turkiškos kavos puodelių,
pūsdami dūmus vieni kitiems į akis, burdami iš tos kavos tirščių, skrudindami
duoną, dalindamiesi sūrį, nuo juoko į orą kildavo pelenai, ir mes springdavom tuo
juoku, tais pelenais ir tais dūmais. Galiausiai kas nors neapsikentęs
praverdavo langą, tada būdavo šalta, būdavo oro ir mes eidavom miegot. Dabar už lango – ežeras, slėniai, kalnai.
Million dollar view, darling, sakytų... šlaunimi nuteka kraujo srovelė, žiūriu
ir netikiu – aš sklidina raudono skysčio? Baisiai norisi kam nors paskambinti,
ir pasakyti, kad pochuj man tie kalnai, ir tas ežeras, ir ta tekanti saulė,
kurios šviesoje visi žmonės gražūs, man norisi paskambinti ir pasakyti –
„šiąnakt pabudau ketvirtą ryto ir man labai skaudėjo.“
Man nebeskauda. Svaigsta galva. Noriu valgyt.
Kalnams – pochui. Ežeras šiaušiasi smulkiomis bangelėmis, bet įtariu, kad ne
dėl manęs. Šaltas dušas, papelijęs
rankšluostis, pragižęs vanduo klozete – šūdinas viešbutis, bet juk svarbu
vaizdas pro langą, juk svarbu atmosfera, įkvėpimas, gracija. Vis tiek noriu
valgyt, o padavėjai nekalba man žinomomis kalbomis. Jų tamsi oda, spokso į mane
alkanai šypsodamiesi. Jie galvoja, kad turiu pinigų, nes mano šviesi oda.
Nežinau ką dar jie galvojo, bet atnešė man omletą su čili pipirais ir labai
saldžios kavos. Apsiverkiau. Ne dėl kalnų, dėl pipirų. O gal dėl to, kad
kalnams buvo pochui, kad aš į juos žiūriu, kad aš čia atsibeldžiau, šimtus
kilometrų, dulkėtais keliais, besikratydama surūdijusiu autobusu, uosdama
svetimą prakaitą, braukdama savo prakaitą, ant pečių nešdama daiktus, kurių
vieną dieną man gali prireikti... Pakrantėje moterys gano karves. Keistos tos
moterys ir jų karvės – su dideliais auskarais nosyje, tabaluoja uždengdami pusę
burnos, su spalvotomis skaromis ant galvų, žvanga grandinės ant kojų – moterų,
ne karvių. Paklausčiau iš kokios jos genties, bet sakiau juk, padavėjai nekalba
mano kalbomis. Vis žiūriu į tuos kalnus – nebeskauda, nebealkana. Noriu miego.
O galvojau, kad nutrenkusi save už milijono žingsnių nuo kasdienybės, nuo to
juoko virtuvėje... nežinau, ką aš galvojau, bet viskas čia taip pat. Skiriasi
tik spalvos – odos, dirvožemio, drabužių, saulėlydžių, pinigų, dainų. Bet vis
tiek noriu valgyti, gerti, miegoti, tuštintis, dulkintis, kalbėtis, pirkti
niekniekius ir kartą per mėnesį paplūstu krauju. Ir kartais ašaromis.
Jaučiausi kalta žiūrėdama į tuos kalnus, ir
kraujuodama, ir gerdama kavą, ir tikrindama savo telefoną – „gal jam kartais be
manęs širdį skauda?“. Tokia niekingai žemiška. Silpna. Menka. Laikina.
Jaučiausi kalta esanti kūnas, bedvasis, nepasotinamas, kraujuojantis, bet
nemirštantis... O aš, kvaiša, maniau – nuvažiuosiu į kalnus, prie ežero, bus
ten tyla, bus ten didybė, penas alkanai sielai. O aš, kvaiša, pamiršau, kad
siela be kūno – tai jau debesys. O kūnas be maisto – niurzglys. O maistas be
druskos – kaip bučinys per popierinę servetėlę. Gerai pasvarsčiusi
nusprendžiau, kad kalnai niekur nedings, ir kritau pamiegoti. Ir tikrai,
saldžiau miegasi prie atdaro lango, kur į sapnus kartais įsiterpia karvės
mūkimas, varnos krenkštelėjimas, žinant, kad niekas manęs čia nesuras, nes jie
nežino, į kokį pasaulio užkampį nutrenkiau savo alkanus kūną ir sielą (nors jie
sakytų, kad mano siela liko toje prakeiktoje virtuvėje, bet aš nesutinku.)
Aš sapnavau, kad esu kalnas. Toks didelis, ir
amžinas. Buvau baisiai išdidus, ir apsimečiau, jog man nė motais pro šalį einantys
žmonės. Tūkstančiai jų bastėsi aplinkui, vieni žemai nunarinę galvas, kiti
spoksodami į mano viršūnę, kūrendami laužus mano papėdėje, dainuodami, gindami
gyvulius, kasdami duobes mylėtiems, verkdami dėl gimusių, aukodami ožkas mano dievams. Aš pats buvau sau dievas
ir atsakymas. Ir aš buvau sunkus.
Pabudau alkana, surūkiau cigaretę, kartus buvo
tas dūmas, bet aš džiaugiausi, kad esu lengvesnė už kalną, gilesnė už ežerą,
kvailesnė už varnas, bet turiu pinigų kavai ir pakelį ibuprofeno. Nusprendžiau
atleisti sau už tai, kad esu kūnas. Susitaikymo proga nudžiuginau kaimo
parduotuvės savininką, įsigydama trečdalį jo gėrybių – saulėje aptirpusių
šokoladų, cocacolos, cigarečių, kokosinių sausainių ir kitokių nuodėmių. Tos
nuodėmės tirpo mano burnoje, liežuvis raitėsi iš pasitenkinimo, o aš gailėjausi
tik vieno – kad esu laikina.
Aš nesu kalnas – tariau sau, ir nusprendžiau
palikti šitą didelį ir abejingą meilužį. Rytoj
važiuosiu į didelį miestą, kur bus didelis triukšmas ir mažai oro.
Išsinuomosiu mažą kambarį, susirasiu didelį vyrą ir džiaugsiuosi, kad nesu tik
siela. Kad esu kūnas. Kad plaku širdim. O kuo didesnis vyras, tuo arčiau
širdies, taip?
Komentarai
Rašyti komentarą