sofija ant sofos

Guliu sau ant sofos ir galvoju: o kodėl sofa, ką? Aišku, lituanistai tučtuojau pagrūmotų pirštu: minkštasuolis, gerbiamoji, minkštasuolis! Bet tuomet įsivaizduoju iš nuostabos kylančius antakius, savo bičiuliams pasiūlius atsipūsti ant minkštasuolio. Haha, kaip iš kokio seno lietuviško serialo, kur personažai šnekasi jiems vieniems įprasta kalba: „Brangus vyre, tikriausiai pavargai, gal pageidautum ko vakarienei?“.  Bet grįžkime ant sofos, ar prie sofos – čia jau kur jums patogiau. Taigi guliu ir filosofuoju, sofa, Sofija, Sofoklis, sufijai, filosofija... Kažkaip nesueina galai, tad tingiai pasivertusi ant šono ir savo garuojantį arbatos puodelį palikusi laviruoti ant pavojingai minkšto sofos paviršiaus, ant pilvo užsikeliu kompiuterį. Juk google tai viską žino. Ir ką? „Vikižodynas... Sofa etimologija... Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai prašome ją parašyti čia.“ Vajetau! -  atsisėdu iš nuostabos. Mano arbatos puodelis, matyt irgi iš nuostabos, apvirsta ant šono. Ant  sofos plečiasi tamsi dėmė. O man dzin, nes milijonai žmonių visuose pasaulio kampeliuose dabar drybso ant sofų, bet  niekas taip ir nežino, kodėl so-fa? Žodžiu reikia greitai ką nors sugalvoti. Sofia senovės graikų kalba reiškė išmintį, vadinasi sofa žodis radosi iš to, kad labai išmintingai galima visko primąstyti kur nors patogiai ir minkštai atsigulus. Taip patogiai įsitaisius netgi galima užsnūsti, tad peršasi išvada, kad „sofa“  reiškia, jog išmintingiausi esame kai miegame. Gerai? Nelabai. Na, tarkim, naujieji išminčiai pastebėjo, kad žmogus, gulėdamas ant minkštasuolio aptingsta, dažnai tampa apatiškas ir švelnus.  Šitai puikiai siejasi su Rytų Išmintimi, kuri iš esmės teigia, jog svarbiau yra BŪTI nei ko nors SIEKTI. O gulint sau patogiai ant sofos neverta nieko siekti, kas nepasiekiama ranka, ar ekstra atveju – koja. Svarbiausia pasirūpinti, kad pagrindiniai patogaus gyvenimo įrankiai – distancinis TV pultelis ir mobilusis telefonas ilsėtųsi kur nors šalia. Vadinasi taip, so-fa reiškia apatišką būseną, kai nebekariaujame su aplinka ir nesistengiame užkariauti pasaulio. Išmintinga, ar ne? Na, be abejo, dar galima pritempti ir švelnumą – juk gulint ant sofos dviese, kartais gali nutikti ir visai neblogas meilės aktas. O čia jau neišvengsime ir gyvybės pratęsimo, taigi ir viso pasaulio kūrimo ciklų. Kai pagalvoji,  nuostabūs dalykai vyksta ant sofos, neveltui ši pavadinta išminties vardu. Apsiverčiu ant šono palaimingai išsišiepusi – staiga supratau, jog drybsodama ant sofos ne šiaip veltui leidžiu laiką, o sofuoju. O jei darau tai su meile, tai jau – filo-sofuoju. Apstulbinta vakaro atradimo nusprendžiu pasinerti į gilesnį kontempliacijos lygmenį, vadinamą „saldus sapnas“. Ir dar pažadu ryte būtinai apsvarstyti kitų daiktų etimologijas. Pavyzdžiui „durys“, „girnos“, arba kokios mintys  gimtų paėmus pirmo žodžio pradžią, o kito pabaigą... Labanakt...