Taigi, pusė trijų nakties, penktadienis, Kaunas. Prie X klubo vis dar
spiečiasi eilė nelaimingųjų – tų, kurie per girti, netinkamai apsirengę,
praeitą kartą sukėlę muštynes arba tiesiog „neturi pažįstamų“. Man pasisekė,
nes mano bičiuliai čia „savi“ – vidun patenkame be eilės. Vaikinai rimtais
veidais spaudžia rankas apsaugininkams. „Pagarba, bachūras.“ Aha. Kylame į
viršų raudonu kilimu užtiestais laiptais. Šį kartą nesiskundžiu, kad esu per
sena. Išgėriau tiek brendžio, kad savo metus jau pamiršau. Šviesos, muzika,
gyvenimas atrodo gražesnis, bet aplinka kažkodėl neįtikina. Viskas per daug
sterilu, modernu, prabangu. Ir visi vieni į kitus žiūri. Tiesa, ne visi, nes „vieni
gyvuliai lygesni už kitus“. Taigi, vieni žiūri ir tiesia ranką, o tie
„savieji“, verslininkai, kurie „tvarko reikalus“ žiūri tik tada, kai nori
matyti. Jeigu tu „lopas“ tavęs nepastebės ir neišties rankos pasisveikinti.
Jeigu tu „ryža“ arba „kiaulė“ (suprask, sveri daugiau nei 55kg) irgi ne kas.
Jei ir pamatys, tai sulauksi nebent paniekinančio žvilgsnio. Visi tokie rimti, taip susikaupę, taip
susirūpinę ką apie juos pagalvos, kad net stebint šokių aikštelę atrodo, kad
čia ne besilinksminančių jaunuolių minia (Linksmintis? Naktiniame klube??), o
Rumunijos MTV besifilmuojančių šokėjų būrelis. Rankelės aukštyn, žemyn,
subinėlės kairėn, dešinėn, lūputės papūstos, va šitaip, va taip, o akelės vis
dairosi tos kameros… Ar kas į mane žiūri? Nusprendžiu parodyti tautiečiams kaip
reikia šokti. Po dviejų minučių išgirstu susirūpinusį “Nesiardyk. Ką žmonės
pagalvos?” ir esu nutempiama prie baro. O ten tai vos neišvirstu iš kojų. Ne
dėl prakeikto brendžio (kurį, visgi prakeikiau ryte), o dėl to, ką ten matau. Gi tie patys veikėjai, kuriuos prieš kokius dešimt metelių matydavau
ramstant barą „Zepeline“. Tada jie atrodė tokie rimti dėdės, rūstūs veidai,
mąslūs žvilgsniai, šiek tiek paslaptingi, lyg ir pavojingi... Tikrai? Koks
rimtas žmogus dešimt metų penktadieniais barus ramsto, ką? Na nepasakosiu ką aš
per tą laiką gyvenime spėjau nuveikti, bet kažkaip ir juokas suėmė ir pagailo
tų piktųjų dėdžių. Tad nusprendžiu atlikti gerą darbą, prisvirduliuoju prie
vieno tokio, kurio pravardė, kiek pamenu, labai primena kriminalines kronikas
ir mandagiai išveblenu:
-
Labas vakaras, žinokit, aš jus
prisimenu, prieš kokius septynerius metus jūs Zepeline barą rėmėt, o dabar
čia... Jūs nepykit, kad klausiu, bet žmonos nerandat ar čia reikalus tvarkot?
Atsakymo
neišgirstu, nes vėl esu nutempiama šalin. O juk tik norėjau patarti jam žmonos
paieškoti bibliotekoje... Mano draugai jau sunerimę, man liepia nesimuistyt.
-
Tai ko mes čia atėjom? – Klausiu.
-
Pasilinksmint! – Sušunka į ausį.
Aiškiai vieni kitų nesuprantam.
Per likusias
penkiolika minučių prisižiūriu visokių įdomybių. Vienas veikėjas
„pasilinksminti“ atkebeldžiavo net su ramentais! Ir „linksminasi“, labai rimtu
veidu spaudžia sėbrams rankas. Eidamas pro šalį ramentu užkliudo mano rankinę.
Ir nė „pyrst“. Susivokiu tapusi nematoma. Keista, nes dar ne taip seniai tas
pats veikėjas man skambino ir sakė „ką mergaitės, gal važiuojam arbatėlės
atsigerti?“. Na, matyt, dabar jis – labai svarbus asmuo. Gal net buvo išrinktas
į Europos Parlamentą?
-
Europos Parlamentas, bliamba! –
Rėkiu draugei į ausį.
-
Ką?
-
Nekreipk dėmesio, matai, jau
girta... – Girdžiu.
O man vis tiek
atrodo, kad čia susirinkusi gauja įsitempusių politikų, parlamentarų ar universiteto
dėstytojų, kuriuos nuolat stebi gandų išalkę žurnalistai. Garbės žodis,
ketvirtą ryto be manęs ten nebuvo nė vieno svirduliuojančio personažo. Sakytum,
kultūringas jaunimas... Bet man netyčia ant vieno rimtulio išpylus savo
kokteilį išgirstu riebų „K.....a!“
-
Chamas! – Atšaunu. Smalsiai
sužiūra barą ramstantys dėdės: gausiu“ į galvą“ ar ne? Bet vaikinukas greičiausiai irgi brendžio
taurių tą naktį neskaičiavo, nes atsigręžęs jis mato tik mano gilią iškirptę ir
mano krūtinei taria:
-
Nūūūū nepyk, Kaunas yra Kaunas.
Komentarai
Rašyti komentarą