Išėjusi iš dušo kiekvieną rytą renkuosi: kas aš būsiu šiandien? Menininkė, balerina (cha cha!), gatvės valkata ar tiesiog namų virtuvėje su chalatu besikuičianti dienos tinginė? Buvo laikas, kai atsikračiau beveik visų savo drabužių – tų senų atsibodusių, tų, kuriuos laikiau ypatingai progai, tų, kuriuos laikiau tai dienai kai būsiu lieknesnė, net tų, už kuriuos mokėjau per daug. Atrodė, juk nesvarbu ką dėvi, svarbu kas esi! Aha, viduje. Lyg kas nors į tą mano vidų galėtų įlįsti. Nebent reumatologas... Šitai supratau ne gydytojo kabinete, o vieną dieną atėjusi į renginį, kur... na, tiesiog reikėjo apsirengti kitaip. Ir tada mano išklaipyti batai ir aptriušusi striukė (juk šalta, bliamba!) pasakė žymiai daugiau, nei bet kas, ką aš kada nors pasakiau ar parašiau. Ir vėl tenka prisiminti senas patarles apie knygų viršelius, pagal ką mus sutinka bei palydi... Tą vakarą supratau, kad kiekviena mano suknelė yra dienos vaidmuo. Dviračio neišradau, bet gyventi pasidarė įdomiau.
Vis tiek aš neskaitysiu apie madą. Stilius riboja mūsų pasirinkimus. Gerai jaustis „savo odoje“, bet baleriną sunku įsivaizduoti juodaodžio reperio džipe. O tą reperį – stebint baletą. Įsijautus į kostiumo vaidmenį, ar stebint kitus gresia pavojus pamiršti, jog visada yra kažkas daugiau. Ir buhalteriai kartais basi po ryto rasą vaikšto, o poetai užsiima buhalterija.
Praėjusią žiemą ženkliai už mane jaunesnė bičiulė prikalbino mane tranzuoti po Škotiją. „Ar išprotėjai?!“ sakiau, bet kitą rytą, apsimuturiavusi spalvotu šaliku jau tiesiau ranką kaimo keliais riedančioms mašinoms. „Studentės?“ – klausė vairuotojai, ir aš, nuo šalčio įraudusiais skruostais laiminga linksėjau galva. Nes jų akyse ir buvau ta studentė, jaunesnė, nutrūktgalviškesnė, besibastanti po atšiauraus krašto laukymes. Be gero viskio tomis dienomis Škotijoje suradau seniai pamirštą save – studentę, kuriai svarbiau „nuotykis“, nei „ką darysim po to?“ Šalikas ir mylima aptriušusi striukė tada buvo pats tas.
Vakar buvau apsivilkusi aptemptą juodą aksominę suknelę, blizgius kabančius auskarus ir zomšinius batelius. Buvo „geriam šampaną“ vaidmuo. Žvakių šviesa gražiai nuspalvino veidus, nuo burbuliukų tryško juoko purslai, ir mudvi su bičiule buvome tikros ketvirtadienio vakaro damutės. Ak... Bet iš karto po vidurnakčio netikėtai prakiuro dangus, aš susizgribau kad neturiu ne tik lietsargio bet ir pinigų taksi. Ir jeigu vakar būčiau ištiesusi ranką ir stabdžiusi Londono gatvėmis lekiančias mašinas, greičiausiai man būtų priskirtas ne studentės, o naktinės plaštakės vaidmuo. Žodžiu, grįžau pėsčiomis.
Šiandien ryte smagiai klausiausi draugės balso telefone, iš kurio liejosi pasakojimas apie jos slaptą naktinį žaidimą. Užmigdę vaikus juodu su vyru persirengia ir vaidina: seselę ir pacientą, policininką ir nusikaltėlę, bosą ir sekretorę... Pffff...! Nutraukiau ją ties pasakojimo dalimi apie vienas kitam skirtus epitetus. Kai kurias roles reikia pasilaikyti sau.
Visose drabužių spintose, komodose, stalčiuose, net palėpėse guli pamiršti, tvarkingai išlyginti, gal supeliję ar net kandžių suėsti mūsų vaidmenys. Kartais užtenka kvailos kepurės, kaukės ar saujoje telpančių nėrinukų, norint įsikūnyti į savo „nedrįstu, bet norėčiau...“ aš.
Dabar jau planuoju prieš veidrodį pabūti Mata Hari, nes šampano burbuliukų įkvėpta užsimaniau įsigyti tokį stebuklingą perlų vėrinį, kurį vos parodžius bet kuriam vyriškos giminės padarui taip ir nutįsta žandikaulis. Aha...
O jeigu kam kils priekaištų, kodėl aš viešai “skalbiu baltinius”, kaip visada viskas tik iš geriausių paskatų. Truputis šampano, lašelis pasiutimo ir didelis noras pagerinti Lietuvos demografinę padėtį.
Vis tiek aš neskaitysiu apie madą. Stilius riboja mūsų pasirinkimus. Gerai jaustis „savo odoje“, bet baleriną sunku įsivaizduoti juodaodžio reperio džipe. O tą reperį – stebint baletą. Įsijautus į kostiumo vaidmenį, ar stebint kitus gresia pavojus pamiršti, jog visada yra kažkas daugiau. Ir buhalteriai kartais basi po ryto rasą vaikšto, o poetai užsiima buhalterija.
Praėjusią žiemą ženkliai už mane jaunesnė bičiulė prikalbino mane tranzuoti po Škotiją. „Ar išprotėjai?!“ sakiau, bet kitą rytą, apsimuturiavusi spalvotu šaliku jau tiesiau ranką kaimo keliais riedančioms mašinoms. „Studentės?“ – klausė vairuotojai, ir aš, nuo šalčio įraudusiais skruostais laiminga linksėjau galva. Nes jų akyse ir buvau ta studentė, jaunesnė, nutrūktgalviškesnė, besibastanti po atšiauraus krašto laukymes. Be gero viskio tomis dienomis Škotijoje suradau seniai pamirštą save – studentę, kuriai svarbiau „nuotykis“, nei „ką darysim po to?“ Šalikas ir mylima aptriušusi striukė tada buvo pats tas.
Vakar buvau apsivilkusi aptemptą juodą aksominę suknelę, blizgius kabančius auskarus ir zomšinius batelius. Buvo „geriam šampaną“ vaidmuo. Žvakių šviesa gražiai nuspalvino veidus, nuo burbuliukų tryško juoko purslai, ir mudvi su bičiule buvome tikros ketvirtadienio vakaro damutės. Ak... Bet iš karto po vidurnakčio netikėtai prakiuro dangus, aš susizgribau kad neturiu ne tik lietsargio bet ir pinigų taksi. Ir jeigu vakar būčiau ištiesusi ranką ir stabdžiusi Londono gatvėmis lekiančias mašinas, greičiausiai man būtų priskirtas ne studentės, o naktinės plaštakės vaidmuo. Žodžiu, grįžau pėsčiomis.
Šiandien ryte smagiai klausiausi draugės balso telefone, iš kurio liejosi pasakojimas apie jos slaptą naktinį žaidimą. Užmigdę vaikus juodu su vyru persirengia ir vaidina: seselę ir pacientą, policininką ir nusikaltėlę, bosą ir sekretorę... Pffff...! Nutraukiau ją ties pasakojimo dalimi apie vienas kitam skirtus epitetus. Kai kurias roles reikia pasilaikyti sau.
Visose drabužių spintose, komodose, stalčiuose, net palėpėse guli pamiršti, tvarkingai išlyginti, gal supeliję ar net kandžių suėsti mūsų vaidmenys. Kartais užtenka kvailos kepurės, kaukės ar saujoje telpančių nėrinukų, norint įsikūnyti į savo „nedrįstu, bet norėčiau...“ aš.
Dabar jau planuoju prieš veidrodį pabūti Mata Hari, nes šampano burbuliukų įkvėpta užsimaniau įsigyti tokį stebuklingą perlų vėrinį, kurį vos parodžius bet kuriam vyriškos giminės padarui taip ir nutįsta žandikaulis. Aha...
O jeigu kam kils priekaištų, kodėl aš viešai “skalbiu baltinius”, kaip visada viskas tik iš geriausių paskatų. Truputis šampano, lašelis pasiutimo ir didelis noras pagerinti Lietuvos demografinę padėtį.
Įkvėpimas iš www.stakauskaite.com
Komentarai
Rašyti komentarą