Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kodėl mūsų nerodo per žinias?


Naktis, Londonas, automobilis, muzika. Aš truputį girta. Mes dainuojam. Pagarsinu radiją. Dainuojam garsiau. Už lango skrieja miestas. Jis mane vis dar jaudina, jis niekada nesibaigia. Vienas mano pažįstamas po geros savaitės iš kaimo sugrįžęs į Londoną sakė: iš šalies atrodo, kad kiekvienas praeivis čia užsiima kažkuo neįtikėtinai svarbaus. Taip taip! Mes gyvename pasaulio bamboje, kur viename kvadratiniame kilometre spiečiasi šimtai tūkstančių veikėjų. Vidurinioji klasė, milijonieriai, menininkai, anarchistai, universitetų profesoriai, budistų vienuoliai, prostitutės, namų šeimininkės, politinio prieglobsčio beieškantys, vegetarai, mėsininkai,  miltuoti duonos kepėjai, buhalteriai, benamiai, kirpėjai, roko žvaigždės, televizijos žinių diktoriai, ambasadoriai, studentai, lėktuvų pilotai, bepročiai – visi mes čia susitinkame, kai nežiūrėdami vieni į kitus stovime eilėje prie kavos. Važiuojame pro Ritz. Dar prieš savaitę ten nakvojo geležinė ledi, Margarita… Margarita… saulės gaisro ištirpdyta, išnyksti, o Margarita! Pasaulis per mažus ekranėlius stebi ir laikraščiuose skaito žinias. O aš taip arti. Už dvidešimt žingsnių nuo Ritz durų. Viskas čia. Visi kartu, tik nežiūrim vienas į kitą. Kartą mieste mačiau spiderman’ą. Ėjo sau ramiai gatve, rankoje besinešdamas sumuštinį. Garbės žodis, niekas į jį nekreipė dėmesio.  Pravažiuojame Hiltoną. Temzės pakrantę. Savoy. Vintažinio šampano butelis kainuoja pusę mano mėnesinio nuomos mokesčio. Į sveikatą! Rūbininkė iš Lietuvos. Prie gretimo stalo sėdi Will Smith. Gal nusifotografuojam?? Ai, tegu sau… Išėjusi laukan matau, konteineryje kuičiasi jauna porelė. Mano skrandyje burbuliuoja nepadoriai brangus šampanas. Tik šiandien, tik dabar, tik čia. Važiuojam toliau. Pagarsinam radiją. Keičiasi šviesoforų signalai. Gatvę kerta turistai. O mes čia, mes gyvenam! Kol kiti žiūri BBC žinias. Mes čia gyvenam, nepastebimi gatvėje, nepažįstantys savo kaimynų, tirpstantys minioje, miegantys su nepažįstamais, neatpažįstantys savęs veidrodžiuose nei parduotuvių vitrinų languose, ir vis tiek patys sau labai svarbūs. Aš truputį girta. Patildau muziką. Mes važiuojam namo.  Ten laukia neplauti kavos puodeliai su raudonų lūpų dažų žymėmis, ir neklota lova, kurios niekas nerodys per žinias. Net jei joje nusišaučiau. Nerodys. 


žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti...
2 komentarai
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau