Kodėl mūsų nerodo per žinias?

Naktis, Londonas, automobilis, muzika. Aš truputį girta. Mes dainuojam. Pagarsinu radiją. Dainuojam garsiau. Už lango skrieja miestas. Jis mane vis dar jaudina, jis niekada nesibaigia. Vienas mano pažįstamas po geros savaitės iš kaimo sugrįžęs į Londoną sakė: iš šalies atrodo, kad kiekvienas praeivis čia užsiima kažkuo neįtikėtinai svarbaus. Taip taip! Mes gyvename pasaulio bamboje, kur viename kvadratiniame kilometre spiečiasi šimtai tūkstančių veikėjų. Vidurinioji klasė, milijonieriai, menininkai, anarchistai, universitetų profesoriai, budistų vienuoliai, prostitutės, namų šeimininkės, politinio prieglobsčio beieškantys, vegetarai, mėsininkai,  miltuoti duonos kepėjai, buhalteriai, benamiai, kirpėjai, roko žvaigždės, televizijos žinių diktoriai, ambasadoriai, studentai, lėktuvų pilotai, bepročiai – visi mes čia susitinkame, kai nežiūrėdami vieni į kitus stovime eilėje prie kavos. Važiuojame pro Ritz. Dar prieš savaitę ten nakvojo geležinė ledi, Margarita… Margarita… saulės gaisro ištirpdyta, išnyksti, o Margarita! Pasaulis per mažus ekranėlius stebi ir laikraščiuose skaito žinias. O aš taip arti. Už dvidešimt žingsnių nuo Ritz durų. Viskas čia. Visi kartu, tik nežiūrim vienas į kitą. Kartą mieste mačiau spiderman’ą. Ėjo sau ramiai gatve, rankoje besinešdamas sumuštinį. Garbės žodis, niekas į jį nekreipė dėmesio.  Pravažiuojame Hiltoną. Temzės pakrantę. Savoy. Vintažinio šampano butelis kainuoja pusę mano mėnesinio nuomos mokesčio. Į sveikatą! Rūbininkė iš Lietuvos. Prie gretimo stalo sėdi Will Smith. Gal nusifotografuojam?? Ai, tegu sau… Išėjusi laukan matau, konteineryje kuičiasi jauna porelė. Mano skrandyje burbuliuoja nepadoriai brangus šampanas. Tik šiandien, tik dabar, tik čia. Važiuojam toliau. Pagarsinam radiją. Keičiasi šviesoforų signalai. Gatvę kerta turistai. O mes čia, mes gyvenam! Kol kiti žiūri BBC žinias. Mes čia gyvenam, nepastebimi gatvėje, nepažįstantys savo kaimynų, tirpstantys minioje, miegantys su nepažįstamais, neatpažįstantys savęs veidrodžiuose nei parduotuvių vitrinų languose, ir vis tiek patys sau labai svarbūs. Aš truputį girta. Patildau muziką. Mes važiuojam namo.  Ten laukia neplauti kavos puodeliai su raudonų lūpų dažų žymėmis, ir neklota lova, kurios niekas nerodys per žinias. Net jei joje nusišaučiau. Nerodys.