Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Mylimam Kvailiui. Meilės laiškas


Aš esu tavo moteris, kvaily! Ta, kuri juokiasi, kai tu būni rimtas. Kuri klausosi, kai tu būni girtas. Kuri dejuoja po tavimi, tau, dėl tavęs. Kuri tirpsta tavo syvuose ir geria iš tavo lūpų. Aš maitinau tave iš savo rankų ir savo krūtų, glosčiau tave savo išsipynusiais plaukais, ir dainavau tau net tada, kai jau seniai miegojai. Aš esu tavo moteris, kvaily. Tas, kuris svajoji užkariauti pasaulio tolius, kopti į kalnus, galynėtis su bangomis ir tempti pilnus tinklus undinių. Kokia nauda iš jų, pagalvok? Blizga vandeningos undinių akys ir perlamutriniais žvynais aptemptos bergždžios subinės. Užlipęs į kalną tu rasi vėją, vienatvę ir plėvesuojančias svetimas vėliavas. Niekas ten tavęs nematys, kvaily. Australijos krantuose tave pasitiks straksintys čiabuviai, būgnų ritmai, šokiai ir dainos. Niekas ten tavęs nesupras, kvaily. Niekas tavęs nepamaitinis. Net jei būtum pats šauniausias pasaulio berniokas ir dar šiandien nusidangintum į mėnulį – niekas tavimi nepatikėtų, kvaily. Aš esu tavo moteris, tavo daina, tavo šilto miego pažadas. Aš esu tavo pienas ir medus. Grįžk namo, kvaily. 

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai užduodamas klausimas: O tai kaip parašyti knygą?   Kantriai.   (Sunkiausia yra eiti miegoti žinant, kad nei rytoj, nei poryt, nei kitą savaitę šito darbo nebaigsi.)   Nuosekliai. Rašyti, tik apie tai, ką žinai, jauti, supranti. Neskubinti pabaigos.   (Rašant )Reikia plano ar nereikia?   Dvi knygas parašiau be plano, dvi - su planu. Tikrai lengviau ir konstruktyviau dirbti žinant kur esi, kur eini ir kuo viskas baigsis. Turbūt daug kas priklauso ir nuo asmenybės, ir nuo požiūrio į rašymą – ar tai yra chaotiškas prisėdimas prie teksto išgėrus vyno, emocinė iškrova, įkvėpimo vaikymasis (mane, pavyzdžiui, tikrai veikia pilnatis), ar sistemingas, struktūruotas darbas?   Ar rašymas yra romantiškas?   Taip, jeigu nereikia iš to gyventi ir mokėti sąskaitų už šildymą. J. K. Rowling ir Elizabeth Gilbert pavyzdžiai mane įkvėpia ir vis dar teikia vilčių. Tačiau tiesa, kad norėdama rašyti turėjau dirbti daugybę juodų darbų. Dirbau, kad
1 komentaras
Skaityti daugiau

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma instruktor
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Kad motinystė netaptų karjera: nesu tikra ar kitomis aplinkybėmis būčiau elgusis taip pat...

Šoku naktiniame klube, graži, liekna, pasipuošusi suknele su žvyneliais, prakaituoju, o aplink mane vis tiek spiečiasi žavūs vyrai, žybčioja šviesos, per muziką negirdžiu net savo širdies plakimo. Man linksma! Negalvoju apie rytojų! Ir staiga iš tos disco ritmais nuspalvintos tamsos pabundu paslika ryškiai nušviestame baltame kambaryje su minkštomis sienomis, minkštomis grindimis, aplink pilna pliušinių žaislų, o prie lovos išdygusi seselė įbruka man į rankas rožinį spurdantį gumuliuką, ir sako, kad turiu ją maitinti. Mergaitė šilta ir miela, bet tokia mažutė, kad atrodo, lengviau būtų pažindyti žiurkėno jauniklį. Muzika ir mano talija kažkur dingusios. Visas pasaulis susitraukė, liko tik čepsinti rožinė burnytė ir retkarčiais atsimerkiančios abejingos akutės. Štai taip pasikeitė mano gyvenimas. Tada, prisimenu, gavau labai gerą palatą. Nulipusi nuo gimdymo stalo palindau po dušu, persirengiau, pasidažiau ir išėjusi į koridorių jau buvau mama.                              
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau