Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pagirios, proza


Reikia visai nedaug, tik neišmiegotos nakties, sunkios galvos ir dykumos gerklėje, iš vakaro sodriai palaistytos vynu. Kvailo gėdos jausmo, sumišusio su nevalingu kikenimu ir noru pasislėpti po lova. Vos prisiminus... Reikia ryškaus „vakar“ ir abejonės: „Buvo?“, balsų aido (galvoje) ir būtinybės patildyti tiksintį laikrodį. Tvinksėjimo smilkiniuose ir vakarinės suknelės, neapdairiai numestos ant žemės. Vakar? Buvo? Sujauktų patalų, vašku apvarvėjusio stalo, nešvarių indų stirtos ir musių, švenčiančių vakarykštę puotą. Išsikrovusių baterijų, kojinių, nubėgusia akimi, prakaituojančių delnų, blakstienų tušo žymių ant pagalvės – verkiau? Reikia visai nedaug, tik žodžių, kurie geriau nebūtų išsprūdę, nepasakytos, prieš veidrodį repetuotos kalbos, burzgiančio radijo, kuris vėl groja tą pačią dainą. Skaudančių strėnų – griuvau?- , neįskaitomo raštelio palto kišenėje, batų, mėšluotais kulnais ir tuščio alaus butelio ant klozeto dangčio. Sulipusių plaukų – Sirupas? Alus?- , šviesos, apnuoginančios kambarį, dėmių ant kilimo, trupinių ir ant atverstos knygos išvirtusios taurės raudonojo vyno. Neišsipildžiusios nakties ir per greitai atėjusio ryto (taip greitai, kad net skaudėjo atsimerkti),  apdaužytos širdies ir pamestos piniginės. Reikia visai nedaug, kad pažadėčiau sau „daugiau niekada“. Visada pažadu. Dažniausiai, iki kito penktadienio.



Etiketės

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau