Sekmadienis.
Ateinu į kavinę papusryčiauti, o ten padavėjai dar tik šluoja vakarykščio tūso
šiukšles. Prie staliuko sėdi tokie super kieti hipiai, su perlais išdabintais
dredais, tatuiruotomis rankomis ir dideliais auskarais nosyse, antakiuose ir
lūpose. Girdžiu kalba, kad „Močkrušiams pasisekė, girdėjai, Europos šalyse
pradėjo legalizuoti marihuaną. Medicininiais tikslais, haha..“ Prisidega
suktinę. Taigi sėdi tie hipiai, rūko savo žolę, o aš iš rankinės išsitraukiu
aplamdytą vokelį ir imuosi rašyti atvirukus... močiutėms. Su linkėjimais iš
Indijos. Ir staiga tokia kvėša pasijuntu, turbūt šitaip jaučiasi moksliukai
mokykloje. Nors darai tai, ką reikia, kas geriausia, vis tiek tie anie kažkodėl
atrodo kietesni. Padavėjas atneša maistą, ir man ir jiems vienu metu. Aš alkana
kimbu į sumuštinį su avokadu (prašiau salotų, bet...), o hipiai žiūri į mane
lyg į beprotę. Jie, susikibę už rankų užtraukia kažkokią trumpą giesmę, o tada
delnais ima sukti ratus virš savo lėkščių. Aha, ir aš nežinau, ką jie ten daro.
Turbūt šildo maistą savo energija.
Pavalgiusi
sėdžiu, nebėra ką toms močiutėms ir pasakot. Nustumiu lėkštę, o tada vienas
hipis klausia, ar gali pabaigti mano duoną? Gali, sakau, ir kylu eiti.
Pasivijęs padavėjas sako: Madam, jei norėsit žolės, kreipkitės. Ir dar – pas mus
kiekvieną vakarą gyva muzika.
Aš
tą jų gyvą muziką kiekvieną naktį girdžiu, miegoti neleidžia. Guluosi dešimtą
vakaro, pati jau kaip močiutė. Reikės įsiverti kokį naują auskarą. Tik tam, kad
būtų ką papasakoti toms mano mylimoms močiutėms.
Komentarai
Rašyti komentarą