Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Obuolio džinas

Šį rytą pasižiūriu pro langą, o gi debesys pažeme velkasi. Taip žemai nusileidę, kad nematyti net po kalnus strikinėjančių ožkų. Į duris pabeldžia Reičel, klausia ar turiu pirmos pagalbos rinkinį. Kalbuosi su ja vis nejučia gręždamasi atgal. Baisu kad netikėtai man už nugaros neišdygtų nuogas vyras. Kaip tik tokį dabar laikau savo kambaryje. O tas vyras, ačiū dievui, kaip tik nuėjo į dušą. „Tu ne viena?“ klausia Reičel. „Kaimynai triukšmauja...“ sakau nei šį nei tą. Užtrenkusi duris aptinku nuogą vyrą,išsitiesusi visame gražume ant mano lovos ir pro obuolyje išgremžtą skylę berūkantį marihuaną. „Eik į balkoną. Prismardinsi.“ Sakau. 

Niekad nemačiau keistesnės pypkės. Chebra rūkydavo kaljaną, visaip konstruodavo plastikinius butelius, pūsdavo pro suskliaustus delnus. Bet per obuolį? Garbės žodis, nors ir per debesis ir dūmus – man nesivaidena. Taip ir pragulėjom visą dieną ūkanotame, debesuotame kambaryje, besiklausydami lietaus. Jis berūkydamas, aš berašydama. Dar jis norėjo išmokinti mane žaisti šachmatais. „Ne tu pirmas, ne tu paskutinis,“ – sakiau. „Nenoriu aš tų tavo šachmatų“. Niekaip nesuprantu, iš kur pas vyrus tas noras mokyti?

Debesys nusileido dar žemiau, susimaišė su iš obuolio rūkstančiais marihuanos dūmais, rangėsi po kambarį palengva siūbuodami aptriušusias užuolaidas, užniaukdami langą, vinguriavo pažeme paslėpdami ant grindų besivoliojančius trupinius ir išmėtytus apatinius, tada palengva įsliuogė į lovą pilkame ūke paskandinadmi mano kojų pirštus. O aš gulėjau sau išsitiesusi, svaigiai nuvargusi, apsnūdusi, užsisvajojusi, apsalusi nuo prasto šokolado, ištirpusi prisilietimų malonumuose taip kad kūnas atrodė lyg saldžiausia našta, o protas – visiškai nereikalingas. Debesys užklojo mano pilvą, krutinę, apsivyniojo švelniai aplink kaklą, gerklėje jutau lietaus skonį, nosimi užuodžiau prakaito vėsumą, kol ūkanos apgulė mano apsunkusius akių vokus ir mintyse stojo migla.



Iš kiemo atklydo tingus karvės mūkimas. Atmerkiau akis. Pilve taip tuščia, o akyse – tamsu. Debesys? Ne, tik vakaras atėjo. Įjungiau šviesą. Ant žemės trupiniai, apatiniai ir kampe besivoliojantis aprūkęs obuolys su keista skylute. Dairiausi, bet aplink nei vyro, nei debesų. Tik valgyt norisi. Pabudo mano kūnas. Durys užsklęstos iš vidaus. Zvimbia vakariniai uodai. Pramigau visą dieną. Sapnavau? 

Etiketės

žymės:

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kaip tapti jogos mokytoju?

Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus  ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD.  Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Juodos paslaptingos žuvys, naktiniai angelai

Laivo kapitonas sako: „Svarbiausia taisyklė – nesysiokite į terminį kostiumą. Jei pykins, vemti prašau už borto, o ne į tualetą. Jei pasirodys ryklys – nebijokite, aš pirmas šoksiu į vandenį su juo pasisveikinti. Rykliai čia taikūs. Ar turite kokių nors sveikatos problemų, apie kurais aš turėčiau žinoti?“ Aš pakeliu ranką. „Labai bijau“ sakau. Saulei nusileidus dar truputį palaukiame kol visai sutems ir tada pasipuošusios akvalangais su draugėmis šokame į vandenį. Kadaise, septintajame dešimtmetyje Havajuose vieno ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano vadybininkai sumąstė šalia vandens įtaisyti ryškius prožektorius, kad turistai galėtų mėgautis į akmenis atsimušančių baltų bangų vaizdais. Tačiau netrukus žmonės pastebėjo, kad naktimis prožektorių šviesoje nardo didžiulė žuvis. Manta Ray (nežinau kaip lietuviškai) dar vadinamos vandens angelais. Plokščios ir grakščios, jų „sparnų“ skersmuo siekia iki 7 m, maisto jos ieško naktimis. Toji prie restorano sklandyti ėmusi...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Su vežimu per Tokijų. Kai grotažymė #keliaujusuvaiku reiškia daugybę nebylių keiksmažodžių ir kaltės jausmą.

Penkios ryto, plačiai atmerktos akys ir žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Nekantrumas sumišęs su jauduliu. Saulė dar nepatekėjusi, su Žemyna kylame iš ant tatamio patiestų čiužinių; kaičiu arbatą, dušas, naujos sauskelnės, naujos kojinės, nauja diena. Tuoj prasidės. Dar net neiškėlėme kojos iš „namų“, bet žiemiškai prišildytame bute tvyro nuotykio nuojauta. Įjungiu televizorių, čiauška japoniškai. Aš dažnai taip – atvykusi į naują šalį klausausi vietinių radijo stočių, žiūriu TV reklamas. Kad pajausčiau. Už lango tamsu, bet mūsų biologiniai laikrodžiai muša vidurdienį, skrandžiai gurgia, o po ilgos kelionės lėktuvu likę tik visokie lėliukiški Žemynos užkandukai. Mažylė smalsiai dairosi po kambarį, triskart patikslina ar tikrai galiausiai skrisime „pas babą?“, kol aš vartau Tokijo metro žemėlapius. Pradžios nuojauta. Išeisime iš namų, ir kas benutiktų, po to tai bus tai, ką kuisdamasi atminties lentynose vadinsiu „Pirma diena Tokijuje“. Kvapai aštresni, protas imlesnis, ...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau