Vėlinės. Kapai ar namai?

Būdavo labai šalta, klampodavome per nuo minios jau sutežusį sniegą, kamšydami kaklus nuo speigo, ir judindami lūpas vos sutikę močiutės žvilgsnį. Ji norėjo, kad mokėtume poterius,  ir kiekvienais metais bandydavo mūsų kantrybę ir imunitetą  versdama eiti paskui religinę procesiją Garliavos kapinėse. „O Viešpatieeee...  Aaaaaa-meeeen“ skardžiu balsu tęsdavo kunigėlis. Stovėdame prie paminklų, kur buvo surašyti nieko mums nesakantys vardai... čia kas? Pro pro...? Ai, ne, čia tėčio senelio brolis, supratau. Amžinatilsį duok viešpatie mirusiems, tegul jiems šviešia amžinoji šviesa... Bet vėjas ją kaip mat užpūsdavo, ir tėvai atsiveždavo plastikinių butelių kruopščiai nugramdytomis etiketėmis. Vos pasviręs butelis švakės žviesoje išsilydydavo, paleisdamas juodų dūmų signalą. Tėvai dievobaimingais veidais (galvą dedu, ir patys labiau nei dievo bijojo močiutės), mes, vaikai, vengiantys vieni kitų žvilgsnių, nes vos susitikę akimis nežinia ko prunkšdavome. Nieko mums nereiškė tie kapai, ir ta procesija. Bet jeigu neisim, ką kaimynai pagalvos? 

 Dabar tų kaimynų nebežinome, močiutės namas parduotas, o močiutė... Močiutė ilsisi nuo mūsų visų. Amžinatilsį duok viešpatie mirusiems, tegul jiems šviečia amžinoji šviesa. Kas mane išmokė šitos maldos?

Važiuoti ar nevažiuoti? Koks skirtumas, šiandieną ar rytoj... Juk močiutė nesupyks, kvailas prasimanymas tos Vėlinės – eismo kamščiai ir paskalos kas kaip antkapius susitvarkė.  Patys žmonės nebežino ko ten važiuoja – na, mirusiųjų pagerbimo diena... Na ir? Pamiršo, ką močiutės sakė.

Užsidariau namuose ir apie Vėlines bylojo tik LRT kanalas – „giminės susitinka prie kapo, ne tik mirusius aplankome“ sakė žilagalvė etnologė. Dar visokie filmai apie zombius ir moliūgus. Apie moliūgus tai atskira istorija – sriubai jie tinka, o ne žmonėms gąsdinti. Visą dieną piktai priešgyniavusi sutemus pasidaviau. Reikia, atsidusau, ir į kapus išvažiavau jau vėlai – po dešimtos vakare.  Nes santykiuose didesnę galią turi tas, kuriam rūpi mažiau. Šitas posakis taikliai apibūdina įsimylėjėlių gaudynes, bet naktį sukinėdamasi tamsiais miško keliukais, supratau, kad puikiai atspindi ir mūsų santykį su mirusiaisiais. Jiems neberūpi, o dėl to mums tik skaudžiau. Gėlės, žvakutės, susitikimai sapnuose. Labas, prosenele, štai ir aš. Va, pažiūrėk , kokia užaugau. Ir rūkyti mečiau, tu džiaugtumeisi... Va, dvi žvakutės, baltos, skoningos, matai?

Degant žvakę dingteli, lyg yra toks prietaras – negalima degti vienos žvakės nuo kitos? Močiutė sakė... Aplink tūkstančiai žvakių, jokio vėjelio, tik kažkas sutraška man už nugaros. „Ūūūūūūū...“ nutęsia pusbrolis su žmona. Bučiuojamės, juokiamės, degam žvakeles, močiute, matai? Kokie mes užaugome!

Ji viena mus visus pagimdė. Ir mane, ir jį, ir pusseseres. Visi mes iš jos prasidėjome. Viena moteris, tiek daug gyvenimų. „Įsivaizduok kiek milijardų žmonių būtų , jei ne antras pasaulinis karas?“ sako pusbrolis. „Įsivaizduok, jei JI būtų mirusi, tada kai gimdė bombarduojant Kauną...“

Mes pasislėpėme už antkapių, kol Regvita nešė šiukšles. Labai norėjome ją išgąsdinti, bet kišenėje suvibravo mano telefonas, išdavė. O tada dar neturėjome telefonų, ir būdavo sniego, ir procesija... Atsimeni? Močiute, mes taip ir nesuaugome, matai?

Ko mes čia atvažiavome? 

Nes santykiuose didesnę galią turi tas, kuriam rūpi mažiau...