Būdavo labai šalta, klampodavome per nuo minios
jau sutežusį sniegą, kamšydami kaklus nuo speigo, ir judindami lūpas vos sutikę
močiutės žvilgsnį. Ji norėjo, kad mokėtume poterius, ir kiekvienais metais bandydavo mūsų kantrybę
ir imunitetą versdama eiti paskui
religinę procesiją Garliavos kapinėse. „O Viešpatieeee... Aaaaaa-meeeen“ skardžiu balsu tęsdavo
kunigėlis. Stovėdame prie paminklų, kur buvo surašyti nieko mums nesakantys
vardai... čia kas? Pro pro...? Ai, ne, čia tėčio senelio brolis, supratau.
Amžinatilsį duok viešpatie mirusiems, tegul jiems šviešia amžinoji šviesa...
Bet vėjas ją kaip mat užpūsdavo, ir tėvai atsiveždavo plastikinių butelių kruopščiai
nugramdytomis etiketėmis. Vos pasviręs butelis švakės žviesoje išsilydydavo, paleisdamas
juodų dūmų signalą. Tėvai dievobaimingais veidais (galvą dedu, ir patys labiau
nei dievo bijojo močiutės), mes, vaikai, vengiantys vieni kitų žvilgsnių, nes
vos susitikę akimis nežinia ko prunkšdavome. Nieko mums nereiškė tie kapai, ir
ta procesija. Bet jeigu neisim, ką kaimynai pagalvos?
Dabar tų kaimynų nebežinome, močiutės namas
parduotas, o močiutė... Močiutė ilsisi nuo mūsų visų. Amžinatilsį duok
viešpatie mirusiems, tegul jiems šviečia amžinoji šviesa. Kas mane išmokė šitos
maldos?
Važiuoti ar nevažiuoti? Koks skirtumas, šiandieną
ar rytoj... Juk močiutė nesupyks, kvailas prasimanymas tos Vėlinės – eismo kamščiai
ir paskalos kas kaip antkapius susitvarkė. Patys žmonės nebežino ko ten važiuoja – na,
mirusiųjų pagerbimo diena... Na ir? Pamiršo, ką močiutės sakė.
Užsidariau namuose ir apie Vėlines bylojo tik
LRT kanalas – „giminės susitinka prie kapo, ne tik mirusius aplankome“ sakė
žilagalvė etnologė. Dar visokie filmai apie zombius ir moliūgus. Apie moliūgus
tai atskira istorija – sriubai jie tinka, o ne žmonėms gąsdinti. Visą dieną piktai
priešgyniavusi sutemus pasidaviau. Reikia, atsidusau, ir į kapus išvažiavau jau
vėlai – po dešimtos vakare. Nes
santykiuose didesnę galią turi tas, kuriam rūpi mažiau. Šitas posakis taikliai
apibūdina įsimylėjėlių gaudynes, bet naktį sukinėdamasi tamsiais miško
keliukais, supratau, kad puikiai atspindi ir mūsų santykį su mirusiaisiais.
Jiems neberūpi, o dėl to mums tik skaudžiau. Gėlės, žvakutės, susitikimai sapnuose.
Labas, prosenele, štai ir aš. Va, pažiūrėk , kokia užaugau. Ir rūkyti mečiau,
tu džiaugtumeisi... Va, dvi žvakutės, baltos, skoningos, matai?
Degant žvakę dingteli, lyg yra toks prietaras –
negalima degti vienos žvakės nuo kitos? Močiutė sakė... Aplink tūkstančiai
žvakių, jokio vėjelio, tik kažkas sutraška man už nugaros. „Ūūūūūūū...“ nutęsia
pusbrolis su žmona. Bučiuojamės, juokiamės, degam žvakeles, močiute, matai?
Kokie mes užaugome!
Ji viena mus visus pagimdė. Ir mane, ir jį, ir
pusseseres. Visi mes iš jos prasidėjome. Viena moteris, tiek daug gyvenimų. „Įsivaizduok
kiek milijardų žmonių būtų , jei ne antras pasaulinis karas?“ sako pusbrolis. „Įsivaizduok,
jei JI būtų mirusi, tada kai gimdė bombarduojant Kauną...“
Mes pasislėpėme už antkapių, kol Regvita nešė
šiukšles. Labai norėjome ją išgąsdinti, bet kišenėje suvibravo mano telefonas,
išdavė. O tada dar neturėjome telefonų, ir būdavo sniego, ir procesija...
Atsimeni? Močiute, mes taip ir nesuaugome, matai?
Ko mes čia atvažiavome?
Nes santykiuose
didesnę galią turi tas, kuriam rūpi mažiau...
Komentarai
Rašyti komentarą