Mano vardas Roma. Aš užaugau žysdama vilkės
krūtį, todėl naktimis kaukiu į mėnulį. Niekas manimi netiki, arba sako praeis,
kaip praeina spuogai, pirma meilė ir kitos gyvenimo krizės. Aš užaugau
ieškodama grybų ir verdama ant smilgų žemuoges, naktimis rinkdavau jonvabalius
iš laumių plaukų. Bet niekas manimi netiki. „Praeis...“ kartoja praeidami. Aš
pagimdžiau. Kaukiau iš skausmo, kai į pasaulį atėjo septyniolika eilėraščių.
Tokie banalūs, apie lempas danguje, žvaigždes lubose ir kitus gyvenimo
šviesulius. „Gegutė“ sako praeidami, nes aš nemyliu savo vaikų. Kartais, kai
niekas nemato, užsidarau vonioje ir spoksau į juodulius ant nosies, suspaudus
jie ištrykšta geltonais kirminais. Kirmiju kaip grybas. „Šlykštu“ sako
praeidami. „Žmogus“ sakau, ir toliau spoksau į veidrodį. Ant kojų, tarp kojų,
ant galvos – žolė. Želia netręšiama, dievaži. „Susišukuok“ sako praeidami, bet
ar kas nors matė susivėlusią pievą? „Pievose gyvena erkės“ sako neužeidami, ir
pjauna, skuta, rauna, purškia, glotnina. Tada sako „paliesk“. Lietė jie ir
mane, praeidami. Vieni atsargiai, kiti drąsiai šoko į krūmus, visą naktį
klaidžiojo po mano pievas, kol nuo rasos atvėso jų pėdos. Juokiausi, tada.
„Pasiklysi“ sakiau. O jie manė kad verkiu. O aš tik rasojau, kaip aprasoja
vonios veidrodžiai po karšto dušo. Jie nustemba išgirdę, kad aš turiu vonią, ir
šaldytuvą, po pietų geriu kavą ir ieškau įdomių paveiksliukų laikraščiuose.
„Tai kodėl kauki į mėnulį?“ – nesupranta praeidami. Man gaila vėjo, nes jis
nevaikšto kiaurai sienų. Bet jie nesupras, praeidami. Todėl sakau, kad baisiai
myliu vyrą, kuris nerašo man laiškų. Ir jie supratingai linkčioja galvas, ir
pasakoja man istorijas apie tuos kurie nerašo jiems laiškų. „O tu jam
paskambink“ sakė viena, praeidama. Aš nuėjau į paštą, akis pražiūrėjau, bet
Vėjas kažkodėl neįtrauktas į telefonų knygą. „Turbūt kitam mieste“,
nusprendžiau. O tada atėjo vasara, mano vėjas lakstė paskui pienių pūkus,
„užeik“ kvietė kažkieno pieva. „Neturiu laiko“ – atsakiau praeidama. Dar
neradau laiko, bet kiekvieną kartą atvykusi į naują miestą pirmiausia patikrinu
telefonų knygą.
Kaip tapti jogos instruktoriumi? Pasaulyje nėra jokios oficialios jogos veiklą prižiūrinčios institucijos. Skritingi jogos stiliai, skirtingi mokytojai ir jų dėstomos tiesos. Vieni užsiėmimus veda mažuose miesteliuose, ankštose nuomojamose patalpose, tuo tarpu kiti atidaro sveikatingumo centrus ir tampa jogos pasaulio žvaigždėmis: žargstosi ant žurnalų viršelių, dalija mitybos bei „kaip būti laimingu“ patarimus ir leidžia savo asmeninius mokomuosius DVD. Tiesa, didžioji dauguma jogos instruktorių Vakaruose gali pasigirti ne tik puikiu stangriu kūnu bet ir bent vienu ar keliais „jogos instruktoriaus“ sertifikatais. Indijoje jogos mokytojo įvaizdis šiek tiek kitoks. Nesvarbu nei kūno sudėjimas (dažnas jogos mokytojas turi didelį pilvą), nei kokie dokumentai. Čia jogos atžvilgiu karaliauja visiška laisvė – bene kiekvienas baltu apdaru apsivilkęs ir kojas prie ausų prispausti gebantis žmogus gali laisvai pasiskelbti esantis jogos guru. Tad kaip čia yra, kad dauguma i...
Komentarai
Rašyti komentarą