Rūkyti pradėjau
šešiolikos. Iš pradžių tik kartais, retais atvejais kai ištrūkdavau iš namų po
dešimtos vakaro. Tada dar netraukdavau į plaučius – vos patekus dūmams į burną išpūsdavau
padriką debesėlį ir tiek. Kol vieną
kartą, kažkokiame plote rūkant laiptinėje vienas tuo metu man patikęs veikėjas
pasakė „tu rūkyt nemoki, cigaretes gadini“. Dar prieš akimirką rankose cigaretė
buvusi kaip mano nepriklausomybės, kietumo ir maišto įrankis staiga tapo ginklu,
kuriuo nemokėjau šaudyti.
Žūtbūt reikėjo
išmokti normaliai rūkyti. Būtinai. Metodas paprastas - įtrauki dūmų į burną, o tada turi pagalvoti ar
balsu pasakyti giliai įkvėpiant „Ahhhh,
mama ateina!“
Kosulys, ašaros,
kol baimė buvo nugalėta ir organizmas nebesipriešino – aš puikiai išmokau šitą
savižudybės meną. Po poros metų techniką įvaldžiau taip, kad niekas
nebeįsivaizdavo manęs be tarp pirštų grakščiai suspaustos cigaretės. Prisimenu,
kaip mus , dar su mokyklinėmis uniformomis skersgatvyje pešančias dūmą aprėkė
pro langą išlindusi matrona. „Gyvatės, nerūkykit, būsimos motinos jūs!‘’ O motinystė
tada dar asociavosi su ta pačia stora boba ir ant jos
palangės žydinčiomis begonijomis ir skalbiniais, ir mūsų pačių motinomis,
kurios tuo metu jau nieko nebesuprato apie gyvenimą ir tik trukdė juo
džiaugtis, užduodamos pačius kvailiausius klausimus (Ar paruošei pamokas? Ar pavalgei?).
O mes gi buvome mergaitės trumpais sijonėliais, kuprines jau iškeitusios į
lakinius rankinukus ir planavome niekada nepasenti.
„Tau labai tinka“, „Rūkai
lyg kino žvaigždė“ – ne kartą jau Londone yra sakę praeiviai. Ir iš tiesų,
rūkyti man tiko. Rūkyme yra kažkas seksualaus, pasyviai agresyvaus, išlaisvinančio.
Ypač moteriai, iš tų laikų, kai ji dar negalėjo
mūvėti kelnių. O man? Vis ta pati paaugliška meilė juodai spalvai, dėl kurios
garbinami „Sopranai“, Daktarai ir Magdalenos. Kai buvau antrame kurse nuo
plaučių vėžio mirė mūsų grupiokas. Į laidotuves nėjau, pati guodžiausi lemtimi –
juk jis , amžinatilsį, pats niekada nerūkė – prisidegiau cigaretę.
Išmokau vertinti
kartumą – alyvuogės, alus, kava,– šitų vaikai beveik niekada į burną neima, jų
skonis dar nesugadintas, nekaltas. O mes gardžiuojamės, gal kad užmuštume
kaltės (prieš save)kartėlį? Rūkymas buvo
mano „motinos krūtis“, mano pabėgimas, mano nusiraminimas, būdas susipažinti išėjus
laukan iš sausakimšo baro. Rūkymas užpildė tylą veiksmu, ir nepatogias pauzes
padarė patogiomis. Rūkymas tarsi išpildė patį gyvenimą – pačiais laimingiausiais
momentais, važiuojant automobiliu rudenišku keliu, ir grojant tai dainai –
vyšnia ant torto – žiebtuvėlio spragtelėjimas ir dūmo kartumas.
Rūkyti balkone,
naktį, kai gatve lekia mašinos, stebėti iš burnos vinguriuojančius pilkus
dūmus. Lūdesio džinas, išsisklaido naktyje, taip niekada ir nevirtęs norų
pildytoju.
Automobilyje visda
privalėjau turėti cigarečių – tai buvo kaip pirmos pagalbos rinkinys, tam
atvejui jeigu papulčiau į avariją – negalėjau įsivaizduoti nervingo policijos
laukimo be cigaretės tarp pirštų. Jos buvo pradžios ir pabaigos simboliai –
paskutinė cigaretė prieš lipant į lėktuvą. Pirma cigaretė išėjus laukan oro
uoste. Rytinė su kava, ir vakarinė, su šlepetėmis trypčiojant prie laukujų
durų.
Mesti rūkyti? Tai buvo
tolygu mesti mąstyti – geriausios mintys gimdavo rūkant. Tai buvo tarsi
gyvenimo pauzė – kai nereikia nieko daryti, tik įkvėpti, iškvėpti, ir mintyse
dar kartą išgyventi kas buvo, arba kas bus. Kartais rūkydavau atsainiai, tuo
pat metu kalbėdama telefonu ir audamasi batus, arba - sukandusi cigaretę
dantimis pro lūpų kamputį išpūsdavau dūmus, tuo pat metu viena ranka vartydama
kepsnį, kita – teliuskuodama taurę vyno. Kaip dirigentas diriguojantis
orkestrui, taip man tobulai paklusdavo cigaretė, samtis, taurė vyno.
Pasitikėjimas savimi, lengvumas, atsainumas, raudonų lūpų dažų žymės ant
taurės, ant nuorūkos – mano stichija...
Graži moteris
gražiai rūko.
Dar viena
industrinė iliuzija.
Ta moteris dvokia. Ir savęs nekenčia. Ir tai
neigia.
Aš viską neigiau. Bėgimas
į autobusą, lipimas laiptais – uždusdavau. Na ir kas? Rūkyti , tai mąstyti. Graži
moteris gražiai rūko.
Kvapas iš burnos? Aš
jo niekada nejausdavau, ir šiaip buvau įsitikinusi, kad cigaretės kvepia. Man
jos kvepėjo.
Skonis burnoje iš
ryto – lyg suvalgius mirusią žiurkę. Liežuvio valiklis – daugybė apnašų, šlykščios,
pilkos, baltos.
Oda darėsi vis
pilkesnė, o poros plėtėsi, ir vis labiau priminė apelsino žievelę. Kalbu apie
veidą, ne celiulitą. Graži moteris gražiai rūko, bet jai reikėjo pudros – vis daugiau,
kol nebedrįsau be jos išeiti laukan. Gražios moters niekas nepažintų.
Dantys – nusivalau akmenis,
po pusės metų vėl ruda. Dantys pagelto – graži moteris, nebegali raudonai
dažytis lūpų...
Londone pradėjau
rūkyti sukamą tabaką – pagelto smilius ir didysis pirštas. Na ir kas? Mes juk
buvome bohema, varinėjome pseudointelektualius pokalbius prirūkytose virtuvėse,
net įdomiausi pokalbiai su dėstytojais vykdavo per pertraukėlę, skverelyje...
rūkant.
Savo ateitį
planavau pritaikytą rūkymui – tai tokia ne visai sąmoninga neurozė, kai nuolat
stengiesi užbėgti įvykiams už akių - ar bus kur nusipirkti cigarečių, ar bus
rūkomasis? Pavalgius būtinai reikia parūkyti. Išgėrus kavos. Užmezgus naują
pažintį. Susinervinus. Pasimylėjus. Išgėrus vyno. Vairuojant. Parke ant
suoliuko. Paplūdimy, tik išlipus iš vandens. Rūkyti reiškė kvėpuoti.
Kiekvieną žiemą
bronchitas, kosulys, spjaudymasis skrepliais – graži moteris gražiai rūko. Negražiai
serga – bet niekas nemato.
Mesti rūkyti?
Niekada šito net neplanavau, visada buvau rūkymo šalininkė, ir mintyse gyvenimo
planą dėliojausi taip – mesiu porai metų, tik kol pastosiu. Prieš keletą metų
vienas žmogus labai nuoširdžiai bandė mane priversti mesti rūkyti. Tada, vien
norėdama jam įtikti, numažinau savo rūkymą iki penkių cigarečių per dieną. Bet
vis tiek vaidinau amžiną agoniją, ir reikalavau, kad žmogelis tučtuojau
nupirktų man Nicorete kramtomos gumos ir pleistrų – „aš negaliu, aš dūstu“
sakiau. Jis nuvažiavo į vaistinę, o ten jam pasakė „jei ji galėjo taip
drastiškai sumažinti cigarečių kiekį be jokių papildų, tai gali ir visai mesti –
jos kūnas dar nėra priklausomas“ Tada tik nusijuokiau nustebusi ir
apsidžiaugusi, kad gali būti taip lengva – ir toliau sau rūkiau. Dar penkerius
metus.
Dešimt metų rūkiau –
šitiek laiko prireikė suvokti sąvokos „vidinis grožis“ reikšmę. Tai – ne poezija
gimstanti prirūkytoje virtuvėje, bet daug paprasčiau. Tai - gražūs ir sveiki
organai, balti plaučiai, raudonas kraujas nešiojantis deguonį, rožinis
liežuvis, balti akių obuoliai. Rūkantis žmogus – tai sergantis gyvūnas, kuris
nemyli savęs nei iš išorės, nei išvidaus, bet viską neigdamas perka balinančią
dantų pastą.
Aš bijojau mesti
rūkyti, nes bijojau tiesiog būti. Ko reikės griebtis? Kuo užpildyti buitines
pauzes? Egzistencinį nerimą?
Mūsų kūnai
priklausomi mažiau nei mūsų mintys. Net po dešimties metų sunkaus rūkymo, buvo
tūkstantį kartų lengviau, nei tikėjausi. Organizmas nekvailas, vis tik rūkymas yra
nuodas, bet ne heroinas. Neįtikėtinaii greitai abstinencijos periodas virsta
nuoširdžiu džiaugsmu „ačiū, kad manęs nenuodiji“ . Yra daug metodų, technikų, knygų, ir tikiu,
kad skirtingiems žmonėms jie veikia skirtingai. Kaip ir kiekvienoje užduotyje,
čia svarbiausia - nuoširdi vidinė motyvacija. Neneigti, nesipriešinti užklumpančiam
jausmui – pripažinti tai , kas vyksta, stebėti mintis.
Mesti rūkyti yra
labai lengva. Sunku tiems – kas nenori.
Mesti rūkyti yra
labai gera. Bėgti į autobusą, kopti į kalnus, užuosti keisčiausius seniai
pamirštus kvapus.
Metus rūkyti yra
labai gėda.
Iš dainos žodžių
neišmesi, bet iš burnos cigaretę... tfū!
– ir viskas - nereikia kartoti
tris kartus.
******
Kaip buvusi rūkalė, galiu pasidalinti keletu baimių ir patarimų:
Krizė trunka vos kelias dienas. VOS KELIAS DIENAS. Tomis dienomis aš sau
žadėjau – šiandien nerūkysiu, o rytoj jau sau leisiu. Ir taip kas dieną, kol
tiesiog pamiršau norą rūkyti. Saviapgaulės mechanizmai kartais labai
naudingi.
Metus rūkyti
egzistencinis nerimas sumažėja. Jis pakeičiamas vaikišku pasididžiavimu savimi „aš
galiu!”. Juk „tam,
kas nugali save, nereikia nugalėti kitų“.
Baimė priaugti
svorio. – Svoris auga nuo maisto, ne nuo oro. Metus rūkyti man keletą dienų
žvėriškai norėjosi saldumynų. Tik keletą dienų, o vėliau priešingai – valgyti norisi
mažiau, nes nereikia užmušinėti cigarečių kartumo burnoje.
Baimė išgerti
alkoholio. – Porą savaičių vengiau kavos, alkoholio ir bet ko, kas asocijuojasi
su rūkymu. Išgėrusi vyno – nerūkiau, ir – siurprizas – ryte neskaudėjo galvos.
Metus rūkyti nebūna/ sumažėja pagirios.
Baimė
susinervinti. – Metus rūkyti, atrodo, ir nervina viskas mažiau... Nors jau nestigo
nei stresinių situacijų, nei traumų, nerūkiau, nes metusi rūkyti pagalvoju apie
meilę ir pagarbą sau ir iš karto jaučiuosi tvirtesnė, ramesnė. Rūkantis žmogus
savęs nemyli, savęs negerbia, ir yra lengvai išmušamas iš vėžių. Aš visa tai
anksčiau neigiau, kol vieną dieną tfū ir praregėjau. Labai nuoširdžiai visiems
rūkaliams smirdaliams to linkiu – nesmirdėti :))) . O jeigu perskaitę susinervinote ir dabar einate parūkyti - nepykit ant savęs už tai. Atleiskit sau. Nesipriešinkit.
Komentarai
Rašyti komentarą