Kartais atrodo
man nereikėjo išvažiuoti, reikėjo pasilikti ir saugoti namus ir jų veidus – kad
nepasentų, nesiraukšlėtų. Likusi šalia vien savo žvilgsniu nebūčiau leidusi
sienon įsimesti pelėsiui, knygas apgulti dulkėms, mano orchidėjos niekada
nebūtų nuvytusios. O kaimynų vaikai vistiek užaugo, dabar apie mane sako „teta“.
Aš jiems neleisčiau, parodyčiau kad va ten už namo pati su kreida ant sienų
paišiau, kartą buvau net užrašiusi „fuck you“ (nežinau kam skyriau ir ką
reiškė, bet viskas buvo cool), o kitą kartą su purškiamais dažais
apipavidalindama savo „meną“ nupurškiau sieną.
Prieš Kalėdas mama labai
neišradingai paslėpdavo dovanas, beveik visada ten pat – miegamojo spintos
viršutinėje lentynoje. Ji išeina į darbą o aš pasilipusi ant kėdės išsitraukiu
Barbiną (tik vėliau sužinojau – Keną) ir net neišpakavusi iš dėžutės su juo žaidžiu
– eidavom pas barbės arbatos gerti, barbės labai džiaugdavosi, apsirengdavo
gražiausias suknias ir aiškiai konkuruodavo (nežinau kodėl turėjau per dešimt
barbių, bet užgyvenau tik du barbinus). Ir man to visiškai užteko – barbino plastiko
pakuotėje, beveik kaip mažajam princui avies dėžutėje, bet man pasisekė labiau –
aš mačiau ir jo veidą ir drabužius, o Kalėdos buvo ta diena, kai turėsiu
vaidinti prieš mamą nustebusią kaip ir barbės apsimesti, kad tik dabar
susipažino su nauju draugu.
O vis tiek laukdavau, skaičiuodavau dienas vakarais
lukštendama šokoladukus iš advento kalendoriaus, ir su pusbroliu regzdama
planus, kaip šiemet pričiupsime Kalėdų senį – mes juo vis tiek tikėjome! Jau
būdavau įpratusi nuolat įsidurti į ant žemės pabirusius eglės spyglius ir
dažnai paberta nuo mandarinų, kai tą stebuklingą vakarą nedaug per dieną
pavalgę važiuodavome pas senelius... Matai, raganos kaulai žvilga sniege?
Matai? Kūčių vakarą gatvėse tamsu ir tuščia, tik čiuža sniegas po kojomis, o
tėvai neša čežančius plastikinius maišus, paduoda močiutei reikšmingai
susižvalo ir mes sėdame prie stalo. Moterys ten dažniausiai apsiverkdavo, tik
dabar suprantu kodėl – ir dėl tų, kas susirinko, ir dėl tų, kurių vieta likdavo
tuščia, bet akys vis krypdavo į švarią lėkštę ir padėtą plotkelę. Amžinatilsį
viešpatie duok mirusiems... Su kuo tie blyneliai, močiute? Su grybais, šitie su
riešutais... Ir amžini raginimai įsidėti silkutės, kurią užgerdavom kisieliumi
ir jau dairydavomės į langus nekantriai, po stalu tabaluodami kojomis,
paslapčia šluostydamiesi rankas į baltą staltiesę. Kur jis?
Ir dabar nežinau,
kaip jie išsmukdavo, bet kažkas, matyt, būdavo ištrūkęs laukan – vos mums
pavalgius pasigirsdavo beldimas į apšerkšnijusį svetainės langą, o jei būdavome
vikrūs kartais dar pavykdavo pamatyti baltą kepurės bumbulą ar chalato skverną.
Tada šokdavome nuo stalo spiegdami „Kalėdų senis!“, kartais net kokia lėkštutė bebėgant
suduždavo, o senio niekada ir nepagavome
- mes laukan, o ten tik pėdos matyti, tokios didelės, gilios, ir sniegas
blizga, pirštukus kanda šaltukas, apšerkšnija šnervės ir iš kambario jau
girdėti „vaikai, pažiūrėkit, jau po egle paliko!“ Susirinkdavome visi prie
eglės, kuri tada siekdavo lubas, nukabinėta skirtingais žaisliukais – ir matrioškos,
ir zuikučiai, ir obuoliukai, nebuvo dviejų vienodų, bet mums nerūpėjo žaisliukai,
tik paketai su užrašytais vardais. Gavę kalnus dovanų lyg detektyvai
susižvalgydavome tarpusavyje, nes beveik visada žinojome, kurios dovanos pirktos
tėvų, o kurios nematytos, aiškiai paties senio paliktos. Kartais tas senis
atnešdavo šaunių daiktų, kartais nusivažiuodavo, ypač atnešęs drabužių ar batus,
kuriuos vangiai pasimatavę bėgdavome ŽAISTI.
Baigsis katino
dienos, vaikeli, - liūdnai sakė močiutė ir tada nors neabejojau esanti
katinėlis, niekaip negalėjau patikėti, kad labai blogai kai prasideda „gyvenimas“.
Man nereikėjo išvažiuoti. Atsikrausčiusi jaunamartė liepė nukirsti kriaušę, kad
būtų vietos priestatui. Mirė prosenėlė ir ant stalo atsirado šnapso. Pastipo šuva.
Kaimynų Marė susilaukė dešimto vaiko ir vėl atidavė į vaikų namus. Seneliui
iškrito priekinis dantis. O mes vis tiek laukdavome – dabar jau patys pirkdami
dovanėles, dienomis žiūrėdami „Vienas namuose“ ir „Bethovenas“, kuopdami namus,
iš pradžių į čerkutę mirkydavome pirščiuką, vėliau pašiepdami vieni kitus, kad
nuo vyno nusidažė dantys. „Išdalinau savo liūdesį džiaugsmą ir nerimą...“ senelis turėjo
kasetinį magnetofoną. „Mažyte mano – tu šiąnakt nuostabi“ – galvojau, kad Vyšniausko
daina tai ir tėčio daina man – juk buvau mažytė ir nuostabi, kol vieną dieną sutikus
bernioko žvilgsnį man iškaito skruostai – tada kojos ant kėdės jau
nebetabalavo, bet vis tiek atrodė nesiekė žemės. Man nereikėjo išvažiuoti.
Megapoliai
sprogdina naktį Kalėdų šviesomis – girliandomis puošti žibintai, šokantys
seniai besmegeniai ir dirbtinis sniegas elegantiškai krintantis and Regent street‘o
praeivių pečių. Mums mažutėliams nereikia fejerverkų – tik šližikų ir
aguonpienio, kad sapnas būtų gilesnis. Londonas, Niujorkas, Paryžius – visur džinglina
tie patys džingl belsai, bokštai raižo dangų kuriame dėl smogo nesimato
žvaigždžių, paštininkai tempia sunkius krepšius, o Maximoje Marijonas dainuoja,
kad ant gerumo pramuš, ir pramuša – tik kitą dieną būna kažko liūdna, kažko
tuščia, kažko trūksta žiūrint į suglamžytą dovanų popierių. „Keliauti su
viltimi kartais yra geriau nei atvykti“.
Linkiu būti
laukime, o ne atsiminimuos ar dienoje, kuri vieną dieną ateis, nes ji ir praeis
– šitaip pažadėta.
Komentarai
Rašyti komentarą