Vyšnia ant torto

-          Susitelkime į santykį su maistu. Ką aš valgau? Kodėl? Alkis ar malonumas? Apgalvokime kiekvieną kąsnį. Jokių pokalbių. Bendraukime su maistu. Valgykime nesidairydami į šalis. Nevalgykime skaitydami, nei žiūrėdami televizorių, nei sėdėdami prie kompiuterio. Matykime ką valgome. Kiekvieną akimirką būkime dėkingi už mums suteiktą maistą.

-          Na jau ne. Galiu padėkoti mamai ant stalo padėjusiai cepelinų, bet visur kitur aš valgau – nes aš moku. O sakydama “ačiū” tik pasufleruoju padavėjui, kad nesivargintų nešti grąžos. Aš moku, nes aš uždirbau ir dėkinga turiu būti tik pati sau. Ar ne?

Supratimas ir suvokimas - lyg sapnas ir pabudimas. Net intymiame santykyje su maistu neprisiverčiau būti nuolanki, kol nuoširdžiai neapgalvojau ryžių kelio. Laukuose dirbantys darbinkai empatijos nesukėlė – niekada gyvai jų nemačiau, net nebuvau ryžių lauke. Bet pasitelkusi vaizduotę įsivaizdavau toliau – pavargęs sunkvežimio vairuotojas sustoja nusišlapinti pakelėje. Grafikos dizaineris, naktį kuriantis naują basmati logotipą gurkšteli kavos. Kavos kelias? Nežinau, gal koks susišaudymas Kolumbijoje? O gal jie ten vietoje kraujo naudoja butaforinį kraują, arba pigų kečupą. Pomidorų kelias. Anglijos priemiestis, fasavimo fabrike dirbantis lietuvis užmiega prie konvejerio. Arbatos kelias. Vyno kelias. Šokolado. Duonos. Ar aš visiems jiems sumokėjau? Ar gana?

-          Tu karščiuoji.

-          Tu paklausyk. Apgalvok kiekvieną kąsnį ir būsi vegetarė! Palygink apelsino kelią ir kepsnio. Nukritęs nuo medžio žole atrieda vitaminų kamuoliukas, ir ausį rėžia skerdžiamo gyvūno žviegimas. Perpjauta gerklė arba aukšta elektros srovė, tada gyvuliui nuleidžiamas kraujas, nudiriama oda, nuo kaulų plėšiama mėsa. Į šoną nutrenktos gličios odos greitai pasmirsta ir musės ten deda kiaušinius, iš kurių išsirita baltos lervos. Kartais tos lervos išsirita ir mėsoje...

-          Tu karščiuoji.

-          Aš dėkinga už kiekvieną suvalgytą kąsnį. Aš viską supratau.

-          Ji karščiuoja.

-          Duokite jai imbiero tinktūros.

-          Aš viską supratau! Gyventi reikia šia akimirka ir kiekvienas kąsnis atskleidžia mūsų požiūrį į gyvenimą! Pavadinkime tai „Paskutinio kąsnio filosofija“. Vieni žmonės, neva neatsakingi, skaniausius kąsnelius suvalgo pirmiausiai. Kiti gardėsį pasilieka pabaigai - ir jie yra kvailiai! Pasilikdamas skaniausią kąsnį pabaigai darai dvi prielaidas – kad išliksi gyvas iki to momento, kai ateis laikas suvalgyti vyšnią ant torto, ir – kad ketini suvalgyti visą lėkštės turinį ir po to vis dar būsi alkanas.

Man regisi, tiesa yra ne “in vino” bet apsvaigime apskritai. Taip jau nutikę ne kartą, kai neišsimiegojus, apgirtus ar karščiuojant kyla “genialios” mintys. Atgavus proto aštrumą genialumas jau rodosi primityvus, bet tąsyk apsinuodijusi nežinia kokiu maistu (mokytoja Devi sakė, kad tai tebuvo karminė bausmė už mano nedėkingumą) aš, taip sakant ir net nesišypsant, viską supratau.