-
Susitelkime į
santykį su maistu. Ką aš valgau? Kodėl? Alkis ar malonumas? Apgalvokime
kiekvieną kąsnį. Jokių pokalbių. Bendraukime su maistu. Valgykime nesidairydami
į šalis. Nevalgykime skaitydami, nei žiūrėdami televizorių, nei sėdėdami prie
kompiuterio. Matykime ką valgome. Kiekvieną akimirką būkime dėkingi už mums
suteiktą maistą.
-
Na jau ne. Galiu
padėkoti mamai ant stalo padėjusiai cepelinų, bet visur kitur aš valgau – nes
aš moku. O sakydama “ačiū” tik pasufleruoju padavėjui, kad nesivargintų nešti
grąžos. Aš moku, nes aš uždirbau ir dėkinga turiu būti tik pati sau. Ar ne?
Supratimas
ir suvokimas - lyg sapnas ir pabudimas. Net intymiame santykyje su maistu
neprisiverčiau būti nuolanki, kol nuoširdžiai neapgalvojau ryžių kelio.
Laukuose dirbantys darbinkai empatijos nesukėlė – niekada gyvai jų nemačiau,
net nebuvau ryžių lauke. Bet pasitelkusi vaizduotę įsivaizdavau toliau – pavargęs
sunkvežimio vairuotojas sustoja nusišlapinti pakelėje. Grafikos dizaineris,
naktį kuriantis naują basmati
logotipą gurkšteli kavos. Kavos kelias? Nežinau, gal koks susišaudymas
Kolumbijoje? O gal jie ten vietoje kraujo naudoja butaforinį kraują, arba pigų
kečupą. Pomidorų kelias. Anglijos priemiestis, fasavimo fabrike dirbantis
lietuvis užmiega prie konvejerio. Arbatos kelias. Vyno kelias. Šokolado.
Duonos. Ar aš visiems jiems sumokėjau? Ar gana?
-
Tu karščiuoji.
-
Tu paklausyk.
Apgalvok kiekvieną kąsnį ir būsi vegetarė! Palygink apelsino kelią ir kepsnio.
Nukritęs nuo medžio žole atrieda vitaminų kamuoliukas,
ir ausį rėžia skerdžiamo gyvūno žviegimas. Perpjauta gerklė arba aukšta
elektros srovė, tada gyvuliui nuleidžiamas kraujas, nudiriama oda, nuo kaulų
plėšiama mėsa. Į šoną nutrenktos gličios odos greitai pasmirsta ir musės ten
deda kiaušinius, iš kurių išsirita baltos lervos. Kartais tos lervos išsirita
ir mėsoje...
-
Tu karščiuoji.
-
Aš dėkinga už kiekvieną
suvalgytą kąsnį. Aš viską supratau.
-
Ji karščiuoja.
-
Duokite jai
imbiero tinktūros.
-
Aš viską
supratau! Gyventi reikia šia akimirka ir
kiekvienas kąsnis atskleidžia mūsų požiūrį į gyvenimą! Pavadinkime tai
„Paskutinio kąsnio filosofija“. Vieni žmonės, neva neatsakingi, skaniausius
kąsnelius suvalgo pirmiausiai. Kiti gardėsį pasilieka pabaigai - ir jie yra
kvailiai! Pasilikdamas skaniausią kąsnį pabaigai darai dvi prielaidas – kad
išliksi gyvas iki to momento, kai ateis laikas suvalgyti vyšnią ant torto, ir –
kad ketini suvalgyti visą lėkštės turinį ir po to vis dar būsi alkanas.
Man
regisi, tiesa yra ne “in vino” bet apsvaigime apskritai. Taip jau nutikę ne
kartą, kai neišsimiegojus, apgirtus ar karščiuojant kyla “genialios” mintys.
Atgavus proto aštrumą genialumas jau rodosi primityvus, bet tąsyk apsinuodijusi
nežinia kokiu maistu (mokytoja Devi sakė, kad tai tebuvo karminė bausmė už mano
nedėkingumą) aš, taip sakant ir net nesišypsant, viską supratau.
Komentarai
Rašyti komentarą