Akyse asiliukai

Šeštadienis, rugsėjis, saulėti namai ir pramiegotas rytas. Basomis strikinėju po virtuvę, šaldytuvas netenkina mano įnorių. Brangusis, aš norėčiau kažko tokio... tokio... na, pati nežinau... kažkoooo...  gaivaus, linksmo, raudono ir lengvo ir tokio... na tokio... su rūgštele. Aš jau žinau, jau žinau, aš noriu braškių – ir nieko kito! – kaip tariau taip padariau, ir pasikuitusi šaldymo kameroje radau plastikinį indelį braškių trintienės. Nežinau kas labiau traška tarp dantų – cukrus ar ledas, bet numalšinus dantų gėlimą gomurį glamonėja birželio atostogų skonis.

-          Ką tau primena braškės?

-          Kraują.

Jis prunkšteli.

-          Tai kaip tu jas valgyti gali?

-          Taip, kaip ir  vyrai gali srėbti meilės sriubą.

-          Ką?

-          Barščius su būsimosios mylimosios mėnesinių krauju.

Spokso nustebęs. Šaukštu kapoju sušalusias braškes.

-          Negi nežinai... Brangusis... Mylimasis... Kvailas Paikas Didelis Vaike? Tavo akyse ganosi arkliukai, kaip sakė tokia ryža mergiotė...  šlepetes sugraužę kaltomis akimis šnairuojantys šuniukai... Visas tvartas tavo akyse.  Negi nežinai, mylimas kvaily? Aišku nežinai, tau niekas nepasakojo, ką mes darome. Paskutinė ragana buvo sudeginta... kada? 1836 metais kažkur Ispanijoje. Ne, ji bastėsi po Čepkelių raistą. Ne, kvaily, Bleiro miškuose. Ne, ji geria Čepkelių trauktinę ir kortomis buria politikams. Ne? Žinoma ne. Ji juk mūsų kaimynė čigonė, ta kuri užpernai iš balkono pavogė visus skalbinius, net tavo kojines, atsimeni?

-          Atsimenu, - sako, o akyse – asiliukai.

-          Kur yra paskutinė ragana?

-          Trobelėje ant vištos kojelės. – atkerta. Mandras.

-          Apšiks gandras... – išsprūsta.

-          Ką?

-          Nieko.

Kapoju braškes.

-          O rimtai? – sakau ir paėmusi kvailį už rankos veduosi prie veidrodžio. Uždedu jo plaštakas sau ant krūtų. – Žiūrėk, - sakau. O jis kraipo galvą į šonus kaip šokanti indė, nes veidrodį aš dar vakar apklijavau mėlyna lipnia juostele. Dabar veidrodis dryžuotas, vertikalios mėlynos linijos ir tokio pat pločio tarpai ant stiklo – noriu atrodyti plonesnė.

-          Kas čia? – susiraukia.

-          Nieko, - sakau, - Kam tau veidrodis, juk vis tiek tu nesiskuti šerių nuo veido. Bučiuotis su tavimi tarsi bandyti prakasti nenuluptą kivį.

-          O su tavimi – tarsi laižyčiau peleninę.

-          Skanaus.

-          Dėkoju. Tau taip pat.

Nesibučiuojam. Bet jis dar laiko rankas ten kur padėjau.