Guldamasi ant
operacinio stalo jaučiausi kaip Melniko „storė“, nužmoginta lyg gabalėlis mėsos
kuris verčiau nekalbėtų – vis tiek jam niekas neatakys. Ypač nemalonus tas
vaikinas, kuris stumdo mėsas (žmones) nuo palatos iki operacinės, nežinau kaip
jis vadinasi? Anglijoje „porteris“ o Lietuvoje tai pavadinčiau „gružčiku“, nes
man tirtančiai iš baimės ir bandančiai su juo juokauti, kad pačiai būtų smagiau,
jis atsakė tik svirdulišku lūpos kampučio timptelėjimu. Grrrrr... Geležinei
lovai dardant šaltu ligoninės koridoriumi mačiau tik lubas, sutrūkinėjusias,
išlietas geltonomis dėmėmis, ir nežinau ko drebėjau labiau – iš baimės ar
šalčio? Šalta, skundžiausi Svirduliui, nuoga uždengta tik žalia paklode, bet
sutikusi jo žvilgsnį verčiau žiūrėjau į lubas. „Galvok apie mažus mielus
šuniukus, apie Kalėdinio popieriaus čežėjimą, apie jogos institute OM giedantį
mokytoją...“ labai laukiau injekcijos, sakė leis į kaklą ir ieškos nervo, bet
tada man buvo visiškai nesvarbu, nes labiau nei fizinio skausmo bijojau
realybės – skalpelių, gyslų, kaulų, šlykščių garsų, visko kas paneigia mano
dvasišką esybę ir net tauriausiam žodžiui nuleidžia kraują. „Ir tapo kūnu...“ Suleiskite
man vaistų, apsvaiginkite, numarinkite mintis – visai kaip tais vakarais, kurių
kulminacija tapdavo ne pakštelėjimas bičiuliui į skruostą, bet pirmas gurkšnis
vyno. Vienas, du, trys ir aš laiminga, visi kampai nugludinti ir skalpelius
galima duoti žaisti net vaikams iki penkių metų. Aš nenoriu matyti nei nuogų
kaulų, nei dėmių, nei žinoti kaip veikia mikro bangų krosnelė ar distancinio
valdymo pultelis – jūs darykite savo darbus, o aš savo, kas nepatiks –
nuskausminsime reklamomis, tepaliukais, spuogų maskuotojais, jei reikės
pritemdysime šviesas, išgersime ibuprofenus ir aš toliau rašysiu, nors mano
vidinį grožį iš tiesų matė vos vienas žmogus – mano chirurgas. Ar balti
kauleliai, ar tamprios gyslelės? Nežinau, bet pargrįžusi namo matyt kažkokio
potrauminio šoko ištikta klausiau E. „ar tu kartais savęs gaili?“ Ir jau aišku,
ko tikėjausi, bet ji atkirto: niekada.
Kaip tai
niekada? „O turėtum“ jau norėjau atšauti, bet E. man paaiškino „juk pati
prisidirbau, tai ko gailėtis? Prisiverdu košės, o po to tik įdomiau žiūrėti,
kaip išsisuksiu“. Kol vieni kaltina dievus, kiti prisiima sau visą atsakomybę –
net dėl „Maximoje“ užgriuvusio stogo, ar naują žalsvą suknutę apdergusio
balandžio. Karma, intuicijos nepaisymas ar dabar paplitusi „negatyvių minčių“
diagnozė, aš nežinau, kaip ir iki šiol nežinau man buvo lemta atsirasti ar tai
buvo atsitiktinumas? Mano tėvai susipažino bare. Jeigu kiekvieną kartą eidama į
barą galvočiau, kad tas išėjimas gali būti kito žmogaus atsiradimo pasekmė...
Man šiandien savęs buvo žiauriai gaila, kaip niekada, taip kad net negalėjau
verkti – vargšė imigrantė iš Rytų Europos, vos po operacijos tiesiai į darbą,
vaje vaje. O tada girdžiu, močiutė dainuoja „nieks kits čia nekalts, mergužėle
tu pati, su berneliais trali vali, labai buvai uchvatni“ Nei trali vali, nei
bernelių horizonte matyti, visą mėnesį gyvensiu izoliacijoje nuo pasaulio ir
tyliai virškinsiu šiandien priimtą sprendimą – dar nežinau, išprotėjau ir mane
kas apkerėjo, bet gali būti, kad netrukus siūsiu linkėjimus iš Havajų – ne kaip
atostogautoja. Kaip gyventoja. Kur dar geriau, kur manęs nėra?
Komentarai
Rašyti komentarą