Ošiantis esfaltas

Pradėsiu nuo lubų, į kurias dabar spoksau, ne užvertusi galvą, bet gulėdama ant nugaros. Lubos grublėtos ir šitoje šviesoje atrodo pilkos. Kairėje jos ribojasi su rudu lango rėmu (tik dabar pamačiau, kad mano miegamojo langas juk nuo žemės iki lubų!), pats langas ašarotas, pro jį matyti lubų spalvos dangus. Bet negrublėtas, nė dėbesiuko, tai nežinau iš kur tas lietus? Krenta taškydamasis į balas ant grindinio (irgi matau pro langą), ten toliau prasideda žolė ir vėjyje taršomi krūmai. Šniokščia pro šalį važiuojančios mašinos. Per lietų visai kitoks lekiančio automobilio garsas, man atrodo, kai sausa jų beveik nesigirdi. Va, dabar ošia lyg atsiritančios bangos. Girdisi iš tolo, artėdama vis garsėja, lėkdama pro pat namus nė nestabteli ir vos pasiekusi kulminaciją ima tilti, tolti, rimti, kol vėl girdisi tik lietus ir kartais springteli radiatorius. Kita mašinų jūros banga nuvilnija asfalto dugnu. Tolsta. Dar viena. Ir kita, va šitaip šššššŠŠŠŠŠšššš, ir kita ššššššŠŠŠŠšššššš. Migdo. Užsnūsčiau, bet bijau, kad ant žemės numesiu kompiuterį. Atsisėsti ir padėti tingiu, todėl knapsiu toliau. Esfalto vaikas, sakė, kartą kai nuvažiavus į Kernavę man prasidėjo šienligė. Tada tėvai pasiūlė užkurti variklį, o man pakvėpuoti pasilenkus prie duslintuvo. Mano tėvas, kai buvo dar vaikas, pats baisiai nustebo kaime pamatęs melžiamą karvę, „aš maniau, pienas iš parduotuvės!...“ aiškino tada nuoširdžiai, o kaimiečiai juokiesi, naivus ponaičiukas, sakė, ir pyko ant jo, kad maivosi kai prašė peilio sasyskai valgyti, „ne restorane esi, ką nemoki su šakute atsignybti?“ Ketvirta miestiečių karta, vadinasi jau daugiau nei šimtas metų nuo žagrės, ir kočėlas mano draugas tik ant popieriaus, istorijose apie miltais apsibarsčiusią Matildą, o jeigu kažką rimtai kočiočiau tai turbūt nufotografuočiau ir kelčiau į feisbuką kaip egzotišką veiksmą. Nekočioju, ir vietoje tešlos minkau mygtukus su raidelėmis. Baltarankė. Betono ir celofano dukra, kurią lyg ošianti jūra migdo pro šalį lekiantys automobiliai, o jeigu dundėdamas pravažiuoja kamazas ar fūra – nė nepabundu. Gi žinau, kad visose jūrose būna audrų.