Drybsau ant
sofos, akimirką sutrikusi apsidairau ką kaltinti, bet pasirodo pabezdėjo ne kas
kitas, o ugnikalnis. Pro vulkano šonus išsiveržus sieros sulfato junginiams ore
tvyro supuvusių kiaušinių kvapas. „Mums pasisekė, kad plutoje yra įtrūkimų.
Šitaip pro šonus ugnikalnis nuolat nuleidžia garą, dėkui dievams, niekad taip
ir nesprogdamas... Kol kas.“ Mūsų kaimynas, profesorius sako visada laikąs
pilną benzino baką, kad pasigirdus pavojaus sirenoms nereikėtų grūstis benzino
kolonėlės eilėje. „Žmonės čia gyvena dešimtis metų ir vis tiek pasigirdus
cunamio sirenoms elgiasi lyg begalviai turistai.“ O ką daryti pasigirdus tai
sirenai? – klausiu. – Bėgti? Profesorius linkčioja galva, bet šypsosi. „Bėgti,
bėgti,“ - tik ne pėsčiomis ir ne galvotrūkčiais, kaip rodo per filmus, kai
paknopstomis skuodžiama nuo atsiritančios bangos (ir tik žioplys operatorius
stovi kaip įsmeigtas), bet civilizuotai – „Ramiai pasiimti pasą, kompiuterį ir
keletą reikalingiausių daiktų, ir, juk sakau, visada laikyti pilną baką degalų
– įspėjimas apie cunamio bangą paprastai ateina likus dvidešimt keturioms
valandoms iki smūgio. Apstu laiko nuvažiuoti į aukštikalnių prieglobstį...“
Profesoriaus
butas neįtikėtino jaukumo, dar netikėčiau (atsižvelgiant į klimatą) kad vietoje
marmuro plytelių visur iškloti minkšti kreminės spalvos kilimai. Ant sienų
dešimtys paveikslų, visi vienaip ar kitaip vaizduojantys Havajaną ir
vietinius dievus.
Nežinau kodėl
galvon man topteli klausimas:
-
Ar tikite vaiduokliais?
O profesorius
labai rimtai sako: tikiu. Ir pasakoja man apie Menehunė dvasią, kuri visai
nedidukė (rankomis rodo pusmetrį nuo grindų) ir panaši į irzlų vaiką. Šis
profesoriaus namuose kėlęs tiek škadų, kad teko atlikti nedidelį egzorcizmą. Havajų
mitologijoje menehunė yra žmonių-nykštukų gentis, kuri anksčiau gyvendavo
miškuose, ir misdavo savo mėgstamiausiu maistu – bananais, dar kartais –
žuvimi. Vikipedija sako, kad legenda apie nykštukų gentį radosi jau po-europiniu
laikotarpiu, minty iš tiesų turint ne žmonių ūgį bet žemą polineziečių padėtį
visuomenėje.
-
Tai jūs manote, kad
dvasios įgauna vietos dievų formą? – klausiu.
-
Būtent, būtent! -
patenkintas linksi profesorius.
Tą vakarą žiūrime
filmą „Russian ark“, vienu begaliniu ištisu kadru nufilmuotą Ermitaže, „Rusijos
kultūros ir meno meditacija“ sako profesorius, vis vargindamas mane komentarais
apie filmą – iš mandagumo linksiu, nes, deja, pabaigoje neužmigę likome tik
mudu su dėdule profesoriumi. Ant sofos įsitaisiusi chebrytė visi lyg lėktuvo ar
autobuso sėdynėje atgal užvertę galvas ir išsižioję – gerai, kad neknarkia. Pro
atvirą langą gidėti medvarlių karkimas – jos čia pakeičia cikadas. Ugnikalnio smarvei
išsisklaidžius visai skaniai sau valgau poky – žalios žuvies kubelius. „Mahalo“
sakau atsisveikindama, jau laiptinėje sustoju ties terasa, žiūriu į mėnesienos
nušviestus satelito lėkščių didumo medžių lapus ir šypsausi: žinojau, kad net
Havajai atrodys egzotiški tik tol, kol ten nenusibelsiu.
Komentarai
Rašyti komentarą