Menas taksistams

Vieną tamsią Kalėdų naktį, kai didmiestyje buvo kone sustojęs viešasis transportas ir visi žmonės sėdėjo apsikamšę namie arba skubėjo į svečius valgyti keptų kalakutų, pasiekę dvyliktą dangoraižio aukštą lifte užstrigo Tracey Emin ir bevardis juodaodis apsaugininkas. Tracey tą vakarą apsitempusi raudona suknele, pro kurią virste virto krūtys, dėbtelėjo į jos iškirptėn įsispoksojusį vyriškį ir atsisėdusi ant žemės užsirūkė. „Įsijungus priešgaisrinei signalizacijai jie atkeliaus mūsų gelbėti“ sakė drauge su žodžiais išversdama ir kamuolį dūmų. Vyriškis iš „...kažkur iš Afrikos“ , kuris dirba už „šešis su centais“ svarus per valandą kad išmaitintų savo daugiavaikę šeimą ir trenkta menininkė, gaunanti dešimtis tūkstančių už savo pridergtus patalus. Jie vienas į kitą žiūri, šypsosi, galbūt nusikeikia bet išlieka mandagūs, nors gyvena skirtingose galaktikose, nepaisant angliškų žodžių supratimo abu kalba skirtingomis kalbomis ir būtų absoliutūs ateiviai vienas kito galvose.

Žiūrėdamas į Tracey meną apsaugininkas tik pasukiotų prie smilkinio pirštą, ir nė neslėpdamas prisipažintų – „nesuprantu“. Tačiau Tracey, galima spėti, pamėgintų „įsijausti“ į šio žmogelio pasaulėjautą, ir po nakties užstrigus lifte gal net gimtų naujas šiuolaikinio meno šedevras. Kiek žinau, „naktis lifte“ dar nebuvo sukurtas, kaip ir garsioji menininkė - užstrigusi lifte. Tačiau įsivaizduojant šiuos du personažus ankštoje erdvėje ima juokas, kaip ir, pavyzdžiui, į vieną palapinę sugrūdus Algimantą Čekuolį ir Vilniaus Rožytę, Rytį Zemkauską ir Vytautą Šustauską, o man asmeniškai smagiausia būtų stebėti Nidos Vasiliauskaitės ir Oksanos Pikul naktinį pokalbį lifte. Įvairių pasaulėžiūrų žmonės skiriasi ne tik vienas kito nesupratimu, bet ir arogantišku intelektualo įsitikinimu, kad jis vis dėl to žino, kas dedasi to kito galvoje. Kitas, tai žmogus garsiai besipiktinantis mėlynu kvadratu ant baltos sienos. „Ir aš taip nupieščiau“, „Mano penkių metų anūkas gražiau pakeverzotų“, „Nu jeigu čia menas, tai atsiprašau...“ Žmogus, taip galvojantis, bet nedrįstantis prisipažinti (kaip ir pusė šitą straipsnį skaitančių nėra girdėję apie Tracey Emin, bet užuot garsiai paklausę tyliai pasigūglins). Žmogus, nedrįstantis nė kojos įkelti į modernaus meno šventovę, tiesą sakant jis ten ir nesiveržia – o ko?

O aš vis tiek norėčiau ant sidabrinės lėkštelės atnešti dar nesukramtytą, neapdorotą tikrą meną taksistui – tegul kramto, gardžiuojasi, springsta. Sakysite, parašyk nesudėtingą romaniūkštį su detektyvo elementais, arba „Daktarų istoriją 2“ – ir taksistų auditorija tavo. Todėl prieš tai reikią kai ką išsiaiškinti. Jokiu būdu nemenkinu taksistų darbo, mano mylimas senelis juo dirbo daugybę metų ir yra labiausiai apsiskaitęs pažįstamas žmogus. „Taksistą“ naudoju kaip metaforą (nes užtenka engti valytojas) hiperbolę žmogaus, na, kaip čia pavadinus – nesubtilaus. O meną turiu minty ekstremalų, ne apetitą keliančius natiurmortus, bet Kristų šlapime. Tikrą šiuolaikinį konceptualų meną rusiškai besikeikiančiam taksistui. Ne todėl, kad laikyčiau save intelektuale galinčia nušviesti nesubtilųjį, anaiptol. Ką aš jaučiau žiūrėdama į Moną Lizą Luvre? Nieko. Gražiai „nupiešta“, taip gražiai, kad nė nepasvarstau ar sugebėčiau - vieno gyvenimo neužtektų technikai įvaldyti. Ir nuobodu. Žiūrėti į klasikinę tapybą tas pats kaip klausytis astronautų darbinio žargono – nieko aš nesuprantu. Bet kiek kyla minčių žiūrint į mėlyną kvadratą! Ir pasipiktinimas, ir nuostaba, absurdo pojūtis, ir mintys nulekia kažkur kitur, jau matau save nupiešiančią violetinį rutulį, ir svarstau, kaip gi dabar patekti į Tate Modern? Ir man kyla klausimų dėl menininkų atrankos kriterijų – neabejojat idėjų menine verte, vis tik kuo vieno mėlynas kvadratas geresnis už kitą? Nes pirmas sugalvojo? Ar kaip Turnerio prizui nominuota Tracey Emin, kuri devyniasdešimt kažkelintais Londono Tate Modern galerijoje eksponavo savo sujauktą lovą su visomis nešvariomis paklodėmis ir aplink išmėtytomis nuorūkomis. Tokias lovas dažnas matome savo miegamajame, ar kambaryje kuriame nubudę pirma ne apžiūrimos paklodės bet savęs klausiama „kaip aš čia atsiradau?“  Tracey nesukūrė stebuklo, tik įsileido smalsų vartotoją į asmeniškiausią savo erdvę, uoliai trindama ribą tarp didžio menininko ir statistinio taksisto, nes, kaip sakė ji „tuo norėjau parodyti, kad ir aš esu nesaugi ir netobula“ Kaip savo lovą nugabenti į modernaus meno galeriją tai jau visai kitas klausimas, susijęs tiek su asmenine charizma, tiek su logistika. Tačiau net pats absurdiškiausias menas priverčia mąstyti ir, kaip Tracey atveju, užmezga intymų ryšį su vartotoju.  Suartina taksistus ir tapytojus.

Šiuolaikinis konceptualus keistas „trenktas“ menas, net jei koncepcija lieka kažkur anapus, vertintoją įtraukia į dinamiškesnį nei kada nors anksčiau mintinį ryšį, kur kūrėjas ir žiūrovas staiga tampa lygūs. „Ir aš taip galiu. Tad kuris iš mūsų geresnis?“

Grįžtant į per Kalėdas užstrigusį liftą, ir Tracey ir apsaugininkas be vargo galėtų nupiešti mėlyną kvadratą, „meniškai“ pridergti lovą, esant būtinybei apsysioti nukryžiuotąjį, tačiau vis tiek esti labai aiški riba tarp egzaltuotai kalbančių intelektualų a la meno vert(ų)intojų ir urmo bazės pardavėjų, kurioms gražu viskas, kas susiję su rožėmis: išsiuvinėti akrilano megztiniai, tatuiruotės, lūpų dažų spalvos ir žiedlapiais pabarstyti kambariai. Ak, bet rožės juk gražu tik Lanos de Rei plaukuose, per laidotuves tai – išsišokimas, o vazoje – banalybė. Nors, sakoma, kad ginčai dėl skonio beprasmiai ir nepaisant to, jog dažnai šiuolaikinio meno atlikimas neturi nieko bendro su ypatingais įgūdžiais, suvokimo prasme žmonės skiria aiški riba tarp rafinuotųjų ir rožių mylėtojų. Ir tuomet besiklausant atsitiktinio dialogo ausį rėžia Babilono simptomas, nes kalbėdami apie tą patį mėlyną kvadratą muziejaus sargas ir didis meno kritikas paslapčiomis vienas kitą laiko idiotais.

Kol vieni skuba gūglinti aktualijas snobiškam pokalbiui, o kiti merkia vazon nukainuotas prekybos centro rožes, aš noriu prisipažinti, kad iki šiol nežinau nei kaip veikia mikro bangų krosnelė,ir nesu tikra, kodėl nuskendo laivai. Ar nežinoti – gėda? Paprašiusi paaiškinti norėčiau išgirsti kažką panašaus į draugišką „kaip penkių metų vaikui“, tačiau be deminutyvų ir be paradinio profesinio žargono, ko dažnai griebiamasi kalbant su neišmanėliais.

Nesuprasto genijaus sindromas tinka tik paaugliams, o kūrimas vien pačiam sau iš esmės primena masturbaciją, veiksmą vardan paties veiksmo, kai po vienišo palaimingo ūktelėjimo pasaulis lieka nepratęstas, o kūrėją apniunka tuštuma. Todėl užuot besibaisint kas dvidešimt keturias valandas sparčiai bunkančia liaudimi, idealiame pasaulyje bohemos vartai atsivertų saulėgrąžų lukštus bespjaudantiems skinheadams, homoseksualūs politikai savanoriškai išlįstų iš spintų, feministės eitų apsipirkinėti ir gerti cappuccino su pupytėmis, o vakare susibūrę prie mėlynojo kvadrato visi sutiktų, kad ne kalbėtis bet išgirsti yra pats tikriausias menas.

Londono kavinėse jau seniai sklando kalbos, kad kartą vienas menininkas tame pačiame Tate Modern muziejuje ketinęs eksponuoti savo netvarkingą rašomąjį stalą kaip pagavaus įkvėpimo ir darbinio chaoso manifestą. Tačiau vos paruošus ekspoziciją dar pirmąją naktį stalą aptiko ir rūpestingai sutvarkė valytoja, dėl akivaizdžių priežasčių pamaniusi, jog kažkas po intensyvaus darbo paliko betvarkę. Nežinau, kaip pasak urbanistinės legendos viskas klostėsi toliau, tačiau akivaizdu, kad rytą klausimas turėjo būti formuluojamas ne „kur dingo menas“, bet „ar kas nors matė jį, meną“? Linkėjimai visoms valytojoms, taksistams, apsaugininkams, ir tiems „su aukštuoju“, kurie patys nežino kaip reaguoti į spalvotus kvadratus - jums nieko nereikia žinoti, ir nieko nereikia suprasti. Menas ir yra tam, kad sužadintų jausmus ir ragintų kelti klausimus.