sofija ant sofos

Man patiko vienos draugės frazė „būdama jautri gyvenimo niuansams aš nusprendžiau...“ – taip reikia sakyti prieš padarant kokią nors nesąmonę, arba nežinant kaip atsakyti į klausimą „kodėl?“. Kaip aš nusigavau į Havajus? Lėktuvu iš Londono, su persėdimu LA. „Matai, čia atsibeldžia tokie savotiški žmonės... Pati pagalvok, penkios valandos lėktuvu iki artimiausio žemyno. Netyčia neužsuksi...“ aiškina mano bendradarbė valydama esspresso aparatą. Taigi į visus kodėl atsakau: „būdama jautri gyvenimo niuansams... dirbu barista kavinėjė, kažkurioje Havajų saloje...“ Septynios trisdešimt jau atminu su dviračiu prie durų, kurias vos atvėrus į veidą tvoskia per naktį užkonservuota kava kvepianti šiluma. Atidarau langus, įjungiu kasos aparatą, užkaičiu kavą, įjungių orkaitę ir... minkau tešlą ! “ Džiuljeta dirba padavėja, ir plauna indus vakarais...“ – Laura, kaip ten toliau? Draugės parašytas eilėraštis, kurį skaitydavome paauglystėje, dabar tapo dar vienu gyvenimo niuansu. Ir vis tiek atr...

Dabar jogos vardu vartotojui galima sumaitinti bet ką – jogos arbata, jogurtas pavadintas „yogis“ (galima sakyti, kad neva nuo angliško yougurt, bet man tai iš karto asocijuojasi su jogis t.y. jogas); darydama tyrimą savo knygai internete aptikau parduodamas net įvairias jogos pozas vaizduojančias formeles sausainiams kepti.  Žodžiu joga yra cool, ir kol vieni garsiai giriasi kaip jie užsiima joga, kiti teisinasi, kad jie yra nelankstūs jogai – „bet juk tai tas pats, kas sakyti jog esu pernelyg purvinas, kad lįsčiau po dušu“ sako Yjanas, jogos pasaulio instruktorius-žvaigždė. Joga nėra skirta lankstiems žmonėms nei jogams. Kaip sakė kitas mokytojas, su laba stipriu ispanišku akcentu: lankstus dar nereiškia laimingas. Joga skirta visiems, nepaisant amžiaus nei svorio - artrito susuktiems senjorams, kultūristams per raumenis nepasiekiantiems užsirišti batų raištukų, nugaros skausmų kamuojamiems biurų darbuotojams, namuose sportuojančioms mamytėms ir tam keistam amuletais apsikarsči...

Tą rytą, nė nespėjusios pasikaitinti po Havajų saule, sėdome į „Zuikis“ valstybiniu numeriu registruotą automobilį ir lėkėme sekmadieniškai tuščiomis Honolulu gatvėmis, o aš vis klausinėjau: kas čia? kas ten? O kas būna, kai...? O Laura kantriai atsakinėjo, matyt mane priėmusi kaip neišvengiamybę, kaip tautinę pareigą, visai kaip vėliau sakė Honolulu lietuvių bendruomenės siela Elenutė - „Lietuviai turi būti kaip žydai, vienas kito laikytis ir padėti, nesvarbu kas.“ Nežinau kaip būtų kokiam Londone, bet čia, Havajų salyne matyt iš esmės labiau paisoma gerumo principo. Nes nuo nieko nepabėgsi (nebent būtum labai geras plaukikas) ir ratui apsisukus su tais pačiais žmonėmis tenka susitikti vėl ir vėl. Atėjusi į Lietuvių šventę susitikau mergaitę iš savo praeities – tų laikų, kurie dabar atrodo vyko praeitame gyvenime, Kaune devyniasdešimt kažkelintaisiais. „Ištekėjau. Išsiskyriau....“ – nuleidžia mėlynas akis, o aš į ją žiūrėdama negaliu patikėti. Iš karto atpažinau, bet galvojau ju...

Rytą Diana įspėja: „tik neimk bananų į laivą.“ Še tau, o aš kaip tik pusryčiams bananus taip mėgstu. Dar anksti, tik šešios ryto, bet vis tiek paskubomis suvalgau bananą, užgeriu kokosų vandeniu ir mes jau kelyje. Tranzuojame iki uosto. Žyvys nekimba. Užtat vartosi banginiai. Bandau laikyti žiūronus, bet laivas taip siūbuoja, ranka dreba – beveik nieko nesimato. Prisimerkiu. Žiūriu plika akimi – dabar matau. Tai pelekas, tai žvilganti žuvies ketera, o žvilga lyg ant veidrodžio. Saulė atsispindi taip ryškiai, kad reikia net prisimerkti. Kokio dydžio tas banginis? - Klausiu Zako.  O Zakas, mūsų kapitonas, šypsodamasis porina: „Oi didelis, labai didelis. Kaip autobusas. Gal nori pavairuoti laivą?“ Manęs neapleidžia jausmas, kad vykdau kadaise duotus tėvo nurodymus „Slėpk protą, vaike. Vyrams patinka kvaili klausimai. (...) Mus tik girk ir mes arsime...“ Nors, kaip Dievą myliu, neįsivaizduoju, kokio dydžio tas banginis. Susėdę denyje valgome suši, užgeriame kava. Įsidrasinusi...

Bėgu krosą asfaltuotu džiunglių keliu, cikadoms cvirpaujant,  medvarlėms ulbaujant, saulei spiginant, prakaitas perlipa antakių tvorą ir kapsi tiesiai į akis. Reikėjo atskelti anksčiau. Vaškiniai medžių lapai, standūs, satelito lėkščių didumo, o aš vis tiek nesuprantu, kodėl čia žmonės veržiasi į gamtą. Ji graži, bet truputį išpaikinta, kaip turtingo vyro žmona, kuriai niekada nereikia dirbti – viskas gaunasi savaime, ir papajos nuo sėklos iki vaisius kraunančio medžio išstypsta per pusę metų. Tai ne Lietuvos smilgos, rugiagėlės ir aguonos, tik kartą pražydusios, gležnos ir nepatyrusios, todėl patrauklesnės savo trapumu, bet rudeniop visos jos kaip mylimojo pamestos severiutės - vėjai tuoj nuplėš plonyčius sijonus, ir vėl liks tik liesi koteliai ir sudžiūvę stabarai. Todėl pas mus vasara, tai gyvenimo šventė, o čia, tropikuose, viskas rodosi per gerai, kad būtų tiesa. Gyvenimas lyg redaguotas fotošopu, ir kai pakėlusi galvą matau ryškutėlį vaivorykštės puslankį, ir kai plaukiodama...