Havajų lietuviai ir vienas zuikis

Tą rytą, nė nespėjusios pasikaitinti po Havajų saule, sėdome į „Zuikis“ valstybiniu numeriu registruotą automobilį ir lėkėme sekmadieniškai tuščiomis Honolulu gatvėmis, o aš vis klausinėjau: kas čia? kas ten? O kas būna, kai...? O Laura kantriai atsakinėjo, matyt mane priėmusi kaip neišvengiamybę, kaip tautinę pareigą, visai kaip vėliau sakė Honolulu lietuvių bendruomenės siela Elenutė - „Lietuviai turi būti kaip žydai, vienas kito laikytis ir padėti, nesvarbu kas.“ Nežinau kaip būtų kokiam Londone, bet čia, Havajų salyne matyt iš esmės labiau paisoma gerumo principo. Nes nuo nieko nepabėgsi (nebent būtum labai geras plaukikas) ir ratui apsisukus su tais pačiais žmonėmis tenka susitikti vėl ir vėl.

Atėjusi į Lietuvių šventę susitikau mergaitę iš savo praeities – tų laikų, kurie dabar atrodo vyko praeitame gyvenime, Kaune devyniasdešimt kažkelintaisiais. „Ištekėjau. Išsiskyriau....“ – nuleidžia mėlynas akis, o aš į ją žiūrėdama negaliu patikėti. Iš karto atpažinau, bet galvojau juk negali būti.... Gal jos dukra? Sesuo? O pasirodo, ta pati mergaitė, kuri nuo tada nė trupučio nepasikeitė. Nesensta kai kurie nors tu ką.

Bet ko mažiausiai tikėjausi tai Honolulu prisikirsti kugelio, šaltibarščių ir juodos duonos. Trys dubenys baltos mišrainės, du – burokėlių, o desertui skaniau už visus tiramisu buvo kažkieno (visų vardų neprisimenu) ruoštas tinginys. Oi, ir dar šprotais įdaryti kiaušiniai! Jau tada buvo gėda, o dabar dar labiau, bet ne tiek kad bijočiau įvardinti – stovėjau kampe ir taip godžiai kapojau mišraines, kad nesinorėjo nei būti kalbinamai nei pažindintis su mane smalsiai nužvelgiančiais lietuvaičiais. Iki paskutinio kugelio kąsnio, kuriuo vos nepaspringau skubėdama nuryti kai visi iškilmingai atsistojo ir užtraukė Lietuvos himną. Šalia stovėjęs vaikinukas padavė man lapą su žodžiais „Pernai sumaišėm žodžius, taip gėda buvo, tad šiemet atspausdinau...“ Lietuva tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, po Honolulu saule subūrusi tarpusavyje, atrodo, niekuo nesusijusius žmones. Vaikinas ant marškinėlių užsiklijavęs lipduką su vardu „Kieša“. Tai kodėl ne Kęstas, klausiu? Todėl, kad iš Šiaulia, atsako kažkas praeidamas. Ir Kaunas, ir Vilnius, ir Pakruojis, visi mes ten buvome, alų ir baltą gėrėme, per smakrus varvėjo, ir filmą „kita svajonių komanda“ žiūrėjome.

Ir kol jaunimas nekantriai laukė kada išeis senimas, man labiausiai patiko šnekėtis su Elenute. Etnologė, Amerikos lietuvė, darbais ir žodžiais tėvynę mylinti, dalijosi su manimi pačios surinktomis istorijomis:  „Aš, vaikeli, esu stuba be langų. Kaip tai ką tai reiškia, tu tokia mokyta ir nesupranti? Skaityti nemoku, taigi kaip stuba be langų – šviesos neįsileidžiu...“ – pasakojo apie susitikimus su senolėmis. Šitą atsiminsiu ilgai, kaip ir Hilo miestelio second hand‘e Elenutės aptiktą staltiesę su užrašu „Dieve saugok musu namus“ – su klaidom, Elenutės spėjimu išsiuvinėtą pirmųjų emigrantų bangos rankomis. Senimas ėmėsi pakuotis daiktus, prieš tai visiems įdėję po kugelio gabaliuką vežtis namo. Aplinkui lakstė ir krykštavo vaikai – maišytukai, pusiau havajiečiai, pusiau amerikiečiai bet dalele vis tiek lietuviukai, jau žinantys kad šitoje salėje negalima žaisti tik su vienu žaislu - lėle Barbe aprengta tautiniais drabužiais, kurie rankomis siuvinėti iki smulkiausių detalių... Iš praeities tavo vaikai te stiprybę semia...