Rugiagėlės ar avokadai?

Bėgu krosą asfaltuotu džiunglių keliu, cikadoms cvirpaujant,  medvarlėms ulbaujant, saulei spiginant, prakaitas perlipa antakių tvorą ir kapsi tiesiai į akis. Reikėjo atskelti anksčiau. Vaškiniai medžių lapai, standūs, satelito lėkščių didumo, o aš vis tiek nesuprantu, kodėl čia žmonės veržiasi į gamtą. Ji graži, bet truputį išpaikinta, kaip turtingo vyro žmona, kuriai niekada nereikia dirbti – viskas gaunasi savaime, ir papajos nuo sėklos iki vaisius kraunančio medžio išstypsta per pusę metų. Tai ne Lietuvos smilgos, rugiagėlės ir aguonos, tik kartą pražydusios, gležnos ir nepatyrusios, todėl patrauklesnės savo trapumu, bet rudeniop visos jos kaip mylimojo pamestos severiutės - vėjai tuoj nuplėš plonyčius sijonus, ir vėl liks tik liesi koteliai ir sudžiūvę stabarai. Todėl pas mus vasara, tai gyvenimo šventė, o čia, tropikuose, viskas rodosi per gerai, kad būtų tiesa. Gyvenimas lyg redaguotas fotošopu, ir kai pakėlusi galvą matau ryškutėlį vaivorykštės puslankį, ir kai plaukiodama turkio žydrumo lagūnoje staiga alkūne baksteliu į vėžlio kiautą. O tas, visai neišsigandęs iškelia galvą virš vandens ir pamojuoja man savo dešine. O gal kaire? Iš to netikėtumo neatsimenu.

Pasaulyje yra keturiolika mikro klimato juostų, Havajuose – vienuolika. Ką tai reiškia? – klausiu. – „Kad čia viską galima užauginti“. Keletą dienų vis tiek netikėjau, kad mūsų pusryčiam valgomi riebūs avokadai – tiesiai nuo medžio už namo. Nusiskini ir į lėkštę. Ir viskas!? Kita vertus, juk net pats brangiausias parduotuvėje gražiai supakuotas žvilgus avokadas užaugo ant kažkokio medžio. Bet prie stiklo vitrinų ir spalvotų kramtoma guma kvepiančių muiliukų įpratusi akis negali patikėti, kad tokie gražūs, glotnūs dalykėliai atsiranda patys savaime – iš gamtos, iš sėklos, o po to krenta nuo medžio, kaip kūnu tapusi mintis. Visai kaip tąsyk, man bėgant korsą ir galvojat – „Gal Diana avokadų pusryčiams parneš? Duonos dar turime o žalieji jau pasibaigė...“ Sako, šitoje saloje vyksta stebuklai. Dėl ugnikalnio susitelkusi energetika tokia stipri, kad labai svarbu kur nukrepsi mintis – kūrimo ir griovimo jėga nuolat tvyro ore. Pagalvojau ir žiū, guli du juodi minkšti, prinokę. Avokadai ant žemės. O man pasilenkiant juos pakelti šalia sustoja mašina. „Parvežt namo ar dar bėgsi?“ – klausia Diana, kuri yra dar vienas mano minčių išsipildymas. Nežinau kodėl šįsyk buvau užsispyrusi susirasti bičiulių lietuvių. Kažkaip atrodė būtų egzotiška, būtų cool, ir šiaip... „šilčiau, kai savi šalia“ kaip sakė mano viena draugė Kazachė, tąsyk mudviem abiem prabilus rusiškai Indijoje. Taigi, ieškoti savų Havajuose man nereikėjo. Po trijų dienų į duris netikėtai pasibeldė pažįstamo pažįstama šviesiaplaukė. „Mano vardas reiškia karingoji princesė, graikų deivė...“ aiškino mergina, sakyčiau amazonė, bet gi iš Lietuvos. Sakyčiau vaidilutė, bet ji moka ir surfinti, ir slidinėti, ir jau kitą dieną skardžiai juokdamasi nuvairavo keturiais ratais varomą džipą į Monakėja kalno viršūnę. „Žiūrėk,“ sakė, „niekur kitur šito nepamatysi“ – ranka pamojo į pakalnėje besiganančius rožinius debesis, kurių patalan jau leidosi oranžinis saulės kamuolys.

Nesuprantu tų, kurie vengia lietuvių. Gi būna, išgirsta savus kalbant ir „įjungia durnių“ – neva nieko nesuprantantį veidą, nes tie lietuviai... ką? Kva! Visi mano iki šiol sutikti buvo faini. „Oahu saloje gyvena penkiolika lietuvių“ aiškino Diana, duodama man „savų“ – man nepažįstamų tautiečių kontaktus. „Apnakvyndins“ užtikrino. „O gal ir kugelį iškeps.“ Ir tada aš ramia širdimi išsiruošiau į Honolulų. Pasiėmiau tik miegmaišį, o palapinę velniop. Juk saloje yra penkiolika lietuvių. Sekmadienį, sakė, švęs Lietuvos nepriklausomybės dieną.